langai

Aš tik vienas mažas paukštelis, įstrigęs tarp dviejų storų tavo lango stiklų. Buvo laikas, kai norėdamas prisišaukti pagalbą mušdavausi į lango stiklą. Tą, kur arčiau tavęs. Įsibėgėdavau ir iš visų jėgų pasileisdavau į šaltą, kietą ir, rodos, viską izoliuojančią sieną. Skaudėdavo, stipriai skaudėdavo, o aš vis mušdavausi, vėl ir vėl. Tikriausiai tai yra tai, ką žmonės vadina jaunatvišku entuziazmu, o galbūt tiesiog dėmesio stoka. Bet vėliau pavargau, o ir skausmas išsikėrojo, vargiai bepakeldavau sparną. Nurimau, tiesiog sėdėjau ir laukiau, galvojau, gal kada netyčiomis bent..
Kaip laukiau, taip vis tebelaukiu. Naujo ryto, naujos saulės, naujo oro gūsio, naujo tavo žvilgsnio, naujų kelių pakilti, naujų plunksnų, naujų sapnų, ar bent jau.. naujos dainos užmiegant.
O gal tik dar vieno, naujo stiklo, kietesnio už tuos, kuriuos teko pažinti iš arti. Tik, kad žinočiau, jog pasidaviau ne taip arti finišo tiesiosios.

Sako, kai kas nors nubrėžia liniją, atsiranda beprotiškas troškimas ją peržengti. Galbūt įrodant kitiems, o gal tik pačiam sau, jog tu gali daugiau, nei leidžia ribos. Tik kodėl, tuomet, vedami to paties beprotiško troškimo, nesugebame perlipti savo linijų, savo ribų, savo langų stiklų. Kodėl paliekame jas kovoti kitiems. Kodėl tyčiomis užmirštam ir slepiamės. Neigiam, engiam, ignoruojam, pykstam, rėkiam, kad niekas nesupranta, nesugebėdami ir patys sau paaiškinti. Kodėl neįleidžiame tų, kurie tylėdami nyksta, įstrigę tarp mūsų langų stiklų.

Pasaulyje nėra teisybės. Neteisybės irgi nėra. Yra tik žmogus. Ir kiekvieno tiesos visuomet tiesesnės už kitų tiesas. Nėra tiesiausios tiesos ir nėra teisingo kelio. Yra tik tūkstančiai skirtingų langų ir labai nedaug vilties, kad tave įsileis. Vėjas rytais šaltas, ir langų stiklai šalti. Šaltos ir akys tų, kurie meluoja nematantys tavęs, besimušančio į jų sienas. Jų ribas ir jų nuosavus skausmus. Yra tik beprotiškai didelis skausmas įstrigti svetimuose languose ir žinoti, kad į tavuosius seniai jau niekas nebesimuša..