Visa tai tik apie teisę būti. Būti tarp rastų ir pamestų, tarp tų, kurie grįžta ir tų, kurių iš viso nėra.
Kartais reikia laiko susigulėti nupjautai žolei, taip pat reikia laiko susigulėti mintims ir tam, ką jauti viduje dilgčiojant. Keista kartais galvoti apie pasaulio keistumą. Keista jį patirti ir į jį panirti. Kaip neriama į labai labai šaltą vandenį nemokant nardyti. Keista juk.
O atrodo, gyvename visi taip pat vienodai. Ieškome, randame, pametame, verkiame, vėl ieškome, mylime, pavargstame, bėgame, griūname ir keliamės vėl, kol išgaruoja, galiausiai, jaunystės maksimalizmas ir jauti, kaip pats gyvenimas ima susigulėti. Su nuopoliais, su žaizdomis, su naujais veidais ir vis žemiau kylančia saule. Sako, tada pamatai kitą pasaulio pusę, apie kurią dabar tegali kalbėti ir pirštais vedžioti į dangų.
Aš irgi taip darau.
Dar sako - svarbiausia nebijoti. Nebijoti kristi, nebijoti kilti, nebijoti pažinti ir įsileisti. O juk būna, žmogus per visą gyvenimą taip ir neišdrįsta. Pasakyti - tai aš, aš esu toks. Priimti - savęs, kitų ir gyvenimo, koks duotas. Paleisti - tų kurie tiesiog išeina, be noro grįžti. Išmokti.. išmokti matyti. Bei pažinti savo ligą.
Kartais leidžiu savo vakarui paskęsti sentimentuose ir daug galvoju apie tai, apie ką liūdna galvoti. Laiko per maža rasti atsakymus kodėl, ypač tada, kai juos jau žinai. Ir per tamsu naktimis, kad atsisukęs atgal matytum veidus tų, kurie yra ten. Kurie tyli ir mano, jog saugo. Manyti, kartais, gerai. Tada jautiesi labiau svarbus pats sau, nes turi ką pasakyti.
Keista kartais ilgai žiūrėti sau į akis ir tų akių bijoti. Kiekviename iš mūsų gyvena mažytės paranojos. Jos išbarsto mintis ir vagia jų rišlumą. Išstumdo, kaip mėgsta, patį tave ir palieka, kad išmoktum pats susistatyti.
Stačiau, statau ir statysiu, kol išmoksiu, ko vaikystėj pasakos nemokė.
O pastaruoju metu, kažkodėl, visi žmonės man atrodo labai bjaurūs, kai ilgiau į juos įsižiūri..15, kova
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą