Atrodo tik, kad vis mažiau darausi reikalinga pasauliui. Ir žmonėms. Žmonės juk ir yra mažyčiai, skirtingi pasauliai. Skirtingai nutolę vieni nuo kitų. Ir turi skirtingą lempų skaičių, saulei atstoti.
Norėčiau savo pasaulyje turėti saulę.
Kartais man atrodo, kad vienintelė mano gyvenimo meilė yra liūdesys. Aš tokia atsidavus jam, kad nebemoku be jo kvėpuoti. Nemoku gyventi, be jo - nemoku. Visada grįžtu pas jį, kad ir kaip toli, rodos, nueičiau, ieškodama tos savo saulės.
O gal, iš tikrųjų, jos iš viso nėra?
Tikriausiai artėja tas laikas, tylių, į pagalvę įsikniaubusių naktų laikas, kai visas pasaulio liūdesys tyliai nugula blakstienas. Gal ne tik mano pasaulio, gal ir kitų pasaulių, nes tada tikrai negaliu patikėti iš kur jo gali būti tiek daug.
Kas mane sužalojo, mama? Kas man nutiko?
Kodėl aš nemoku būti laiminga? Kodėl mano pasaulis toks sunkus?..
Mes visi mėgstame pabūti aukomis. Todėl ir sunku būna kalbėti. Sunku, nes aš nenoriu būti auka. Aš noriu būti karys. Aš norėčiau turėti tikrą kardą ir kovoti ne su savimi. Aš pavargau. Aš labai pavargau nežinoti.
Nė vienas kelias, kuriuo einu, nėra nė trupučio teisingesnis už tuos, kurie buvo. Žmonės sako, visada reikia eiti pirmyn, nes grįžimas atgal niekada neduoda nieko gero. O aš tik taip norėčiau grįžti atgal ir padaryti dalykus kitaip. Aš pavargau galvoti - o kas, jeigu?.. Gal dabar aš žinočiau, ką reiškia būti laiminga, gal dabar aš priimčiau daugiau ten, vidun, nei tik liūdesį ir baimes.
Kartais man atrodo, kad aš iš viso nemoku jausti. Nieko šilto, nieko tikro.
Ir mano liūdesys gal net nėra tikras, tik mažytės paranojos, kad gyventi būtų įdomiau.
Niekada nenustokite tikėti, vaikai, niekada. Šviesesniu rytojumi, gerais žmonėmis. Niekada nepasiduokite baimei, nes paskui bijosite visą likusį savo gyvenimą. Bijosite prarasti, todėl prarasite viską, po truputį, iš lėto. Bijosite įskaudinti, todėl skaudinsite tuos, kurie jums be galo brangūs. Bijosite būti įskaudinti, todėl įsiskaudinsite patys, skaudindami kitus ir juos prarasdami.
Mama, kodėl aš neužaugau geru žmogumi?
Nežinau, ar žinote, ką reiškia neturėti pasaulyje ką paimti už rankos. Neturėti kam padėti galvą ant peties. Nežinau, ar žinote, ką reiškia, verkti į popieriaus lapą ir jaustis tokiu svetimu, tokiu velniškai svetimu šioje žemėje. Neturėti to žmogaus. To savo žmogaus, kuriam galėtum išpasakoti save iki kraujo. Kuris nesmerktų, bent kartą gyvenime, nežiūrėtų klausiančiomis akimis ir nepultų guosti. Kuris tiesiog pasakytų, kad padarei gerai ir priverstų patikėti, jog nesergi. Nes kol nėra, kas padetų ranką ant peties ir pritariamai linkteltų - aš visada galvoju, kad susimoviau.
Aš nemoku gyventi viena, mama.
Ir tik todėl, o kaip norėčiau, kad tik todėl man atrodytų, kad aš sumoviau visą savo jauną ir durną gyvenimėlį ir sėkmingai tai darau toliau.
Man reikia draugo. Man reikia žmogaus. Man reikia, kad kas nors pagaliau iš tikrųjų mane pažintų. Man savęs viduje per daug. Bet aš neturiu laiko prisijaukinti, man reikia to dabar..
Mama, pasakyk, kad aš tai ištversiu. Aš juk galiu būti stipri.
rytoj bus geriau, rytoj bus geriau..
o tada vėl iš naujo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą