rūkas

Jis ateina rytais, nuogus kulnus braukdamas rasota žole. Ateina tyliai, taip, kaip ateina pavasariai į paprastųjų širdis. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja. Visai kaip obelų žiedai soduose. Švelniai..
O atmerkus akis visada pirmą matai tik rūką. Daugybe to tiršto, balto, tarp pirštų nardančio ir į batus krentančio. Būdamas mažas jis visada bandydavo pabėgti nuo rūko, jam vis rodydavosi, kad rūkas nori jo batus pavogti. O batai tada buvo didelis turtas, nes akmenys aštrūs kieme, susipjaustyti kojas nepatogu. Paskui labai daug vargo su jom: tai vis plauk, tai vis žiūrėk ar žvyro į žaizdas nepribyrėjo. Ne, geriau batus turėti. Tik tas rūkas..
Kartais būdavo gera, tiesiog išeiti į pievą, atsigulti rūkę ir laukti. Mamos visada sako, kad tai laiko švaistymas - laukti. Nes nesupranta, nesupranta jos, kad laukti - tai geriausias laikas. Kai išsitiesi pievoje, lauki kol atplauks debesis, lauki, kad sužinotum, ką jis nori tau pasakyti. Kartais jie labai neryškūs, ar dar blogiau - labai sudėtingi. Žiūri ir taip, ir kitaip, ir vis tiek nesupranti ką jis nori tau pasakyti. O kartais viename ir visą istoriją gali išskaityti. Kai jis guldavosi į pievą, visada nusiaudavo batus ir pasikišdavo po galva. Kad rūkas nepavogtų. Nes kai žiūri į dangų, tai nematai savo kojų, o tada tik šmaukšt ir nebėra.
O man patikdavo laukti. Kol rūkas pavogs batus, tik maniškiai, tikriausiai jam buvo per maži. Todėl niekad net ir nebandė jų numauti. O aš juos plaudavau kiekvieną vakarą, kad gražesni būtų..
Aš atsimenu, tada mėgdavom gaudyti vienas kitą toje pievoje, kai aplink tik rūkas, ir nieko nematai. Tik girdi batus šlepsint kažkur už nugaros, atsisuki ir nėra. Atsimenu, tada, taip belakstant aš jį pamečiau.. Rūkas tikriausiai ištaikė progą ir pavogė batus, o jis nubėgo jų ieškot. Taip ir negrįžo daugiau į tą pievą.. O kitą rytą mes išvažiavom, nes buvo laikas man pradėti lankyti mokyklą.

Nuo tada prabėgo laiko, per mažai, kad pamiršti tą tylų šlepsėjimą, per daug, kad galėtum grįžti į pievą, bet pakankamai, kad rastum pavogtus batus.
Dabar jis ateina tyliai, nuogais kulnais braukdamas rasotą žolę. Ateina taip, kaip ateina laiškai į surūdijusias pašto dėžes. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja.
Jis nekalba ir batų nebenešioja. Išaugo, nebebijo susibraižyt padų. Jis laukia. Ir žiūri į mane, kaip aš žiūrėdavau į debesis, žiūri ir bando išskaityti. Laukia, kol galės visą istoriją sudėti. O tada, mes abu žinom, kas bus tada.
Aš tik tyliai žiūriu į jį ir prašau dar paieškoti tų batų..