už

tai tik aš. už laiko sienos. už jausmo stiklo. už dvokiančios širmos. už laiptų į niekur. už svetimo balso. už vakar girdėtų. už vinimis kaltų. už praeitin padėtų. už tylos į saulę. už rūko į pelkę. už kastuvo švelniai skrodžiančio žemę. už tiksinčio tavo akimirksnio mato. už žalio glitaus dingstančio kvapo. už durų į tamsą. už skausmo ir noro. už kraujo kišenėj. už klystančių kojų. už mirštančių stirnų. už degančio žvilgsnio. už nugarų tų, kuriuos jau pamiršo. už kvailio kepurės. už ponių spalvotų. už laikraščių skiaučių ir trikampio borto. už pėdų mėnulio. už verkiančio vaiko. už diržo sagties, kuri nebelaiko. už laido. už meno. už lango. už kelio. už rytą rasom apšlakstyto darželio. už rūtų ir jūrų. už sostinės tvaiko. už kojinių suirusių. už tų, kur nugaišo. lašėsiu lyg lašas, be prado, be galo. ir būsiu visur, kur manęs dar nerado.

lyg

Žongliruoju kometomis tarp pirštų. Tavo batų raišteliai atsirišo. Prislopo šviesa virš galvų ir balsai pritilo. Man sakydavo, ryt iš ryto, mes būsim iš naujo. Vėl iš naujo, kaip jau šimtus milijonus kartų buvom iš naujo. Ir vėl ir vėl ir vėl. Nežinai, kai pabundi, nei kur, nei kada, nei kuo nei su kuo, tik lengva, jauti, pėdose ir tai, kaip laikas eina.

Pavasaris gal tai, o gal tik raidės, knygose paklydę. Padėk joms grįžti, aš noriu vėl tavęs klausytis. Aš noriu klausytis, man jau seniai niekas nebegieda. Nuo tada, kai visi pabėgo į rytus, pažadėjo negrįžti, o aš kritau žemyn ir buvau iš naujo. Vėl. Kitą rytą. Taip iš naujo, kaip labiausiai moku - venomis į dangų.

Šimto vabalų armija ant tavo rankų. Kišenės sirupu palietos, o mintys demėtos, demėtos, kaip karvės laukuose, pro kurias prabėgame uoliai. Visada tryse. Visada tik šuoliais, kaip voverės kiškiai, kaip kišenėm nuplyšę. Ištiško. Ar girdi? Mūsų pilys iš vakar. Mūsų batai prie laužo. Mūsų nukirstos šakos. Pasiilgti norėdavau visados, bet jos man neleido.

Ožio pasakomis atgimstu šį rytą. Vidurnakčiais. Neatėjusiais, praėjusiais, lankstytais, iškramtytais, susidėvėjusiais. Lyg tyčia. Lyg niekada nebūčiau (g/k)alėjusi.

8

Tai taip pat sudėtinga, kaip surinkti atgal iš buteliuko išbėgusį rašalą. Tai surinkti tai, kas nebepriklauso tau ir jau niekada - galbūt - nepriklausys. Tai surinkti žodžius, kažkada išsprūdusius tyčia, tai surinkti smūgius į sieną, kurių niekad nepajėgei suskaičiuoti. Surinkti, sudėti, sudėlioti, sustumti, sutvirtinti, surišti, sudeginti, su. Nes nereikia taip. Nereikia to. Nereikia dėl to. Nereikia tiek.

Galbūt kartais pamesti save atrodydavo linksma, nes tada gali susidėti iš naujo taip, kaip labiau norėjai, kaip atrodė geriau, kaip labiau reikėjo. Užaugo. Detalės per didelės - nebesusilipina. O kas dabar? O kas dabar bus? Ar gali sudėti mane iš naujo? Taip, kaip man pačiai neišeina.

O kaip yra geriau? Ar gali išjungti šviesą, man akys paskaudo į save žiūrėti. Ar gali atsukti iš naujo, dabar aš būsiu tokia, kokią nori matyti. Dabar aš būsiu balta ir kvepėsiu smilgomis, kaip niekada. Dabar aš būsiu čia ir to bus gana. Ar tada bus geriau?

Sumaišyti save su dulkėmis iš po kojų. Išmesti. Užauginti iš naujo. Jei būčiau narcizas. Jei būčiau tulpė. Jei būčiau trisdešimt keturios skirtingos gėlės ant tavo palangės, ar tu jas augintum? Ar saulėn pasuktum? Ar nuo vėjo užstotum?

O jei dar kartą - penkiolika stygų į tavo delną, į riešą prakirstą, į smilkinį. Kaista. O jei dar trys taurės, paliktos ant stalo, nepaliestos. Atšąla. O jei dar keturis kart klaidingai, akis į akį. Ir dingsta. O jei?..

Sudėk mane iš naujo. Aš save vedu iš proto. Man smilkiniai kaista, delnai dega ir kojos sukasi atgal. Į tai, kuo galėjau būti, bet nebuvau, nes akys rūku apsitraukė. Į tai kur galėjau eiti, bet nėjau, nes neradau kelio. Į tai, kur būčiau dabar, jei kas duris atvertų. Ar jauti? Aš vis dar mušuosi į tavo langus..