lyg

Žongliruoju kometomis tarp pirštų. Tavo batų raišteliai atsirišo. Prislopo šviesa virš galvų ir balsai pritilo. Man sakydavo, ryt iš ryto, mes būsim iš naujo. Vėl iš naujo, kaip jau šimtus milijonus kartų buvom iš naujo. Ir vėl ir vėl ir vėl. Nežinai, kai pabundi, nei kur, nei kada, nei kuo nei su kuo, tik lengva, jauti, pėdose ir tai, kaip laikas eina.

Pavasaris gal tai, o gal tik raidės, knygose paklydę. Padėk joms grįžti, aš noriu vėl tavęs klausytis. Aš noriu klausytis, man jau seniai niekas nebegieda. Nuo tada, kai visi pabėgo į rytus, pažadėjo negrįžti, o aš kritau žemyn ir buvau iš naujo. Vėl. Kitą rytą. Taip iš naujo, kaip labiausiai moku - venomis į dangų.

Šimto vabalų armija ant tavo rankų. Kišenės sirupu palietos, o mintys demėtos, demėtos, kaip karvės laukuose, pro kurias prabėgame uoliai. Visada tryse. Visada tik šuoliais, kaip voverės kiškiai, kaip kišenėm nuplyšę. Ištiško. Ar girdi? Mūsų pilys iš vakar. Mūsų batai prie laužo. Mūsų nukirstos šakos. Pasiilgti norėdavau visados, bet jos man neleido.

Ožio pasakomis atgimstu šį rytą. Vidurnakčiais. Neatėjusiais, praėjusiais, lankstytais, iškramtytais, susidėvėjusiais. Lyg tyčia. Lyg niekada nebūčiau (g/k)alėjusi.