apie laimę

Mielas dienorašti,

Gyvenu gerai. Mėgaujuosi vasaros teikiamomis galimybėmis iš visos širdies ir jėgų. Patyriau daug įdomių dalykų, suradau naujų nuostabių žmonių, atradau savyje šio bei to, galbūt atsikračiau šiokių tokių šiukšlių. Atmečiau idėją, kad laimė tėra akimirkos būsena, nes laiminga jaučiuosi jau ilgą ilgą laiką ir negaliu sustoti, net ašaros kaupiasi, kai kirba viduj, suvokiant kur ir su kuo esu, ką ir kodėl darau, kaip visa tai po truputį padeda keisti pasaulį jam ir jai. Kažkam, kas galbūt ateity seks tavo pėdomis ir jaus tą patį dievišką ir neapipasakojamą jausmą, kuris nuo nuoširdaus noro parodyti ir išreikšti tampa banaliu ir pompastišku bet kuriam, netikinčiam tuo.
Nežinau kaip išsakyti tai. Lyg laisvas kritimas, kurio niekad nesu patyrus ne sapne. Kažkas, dėl ko viskas tampa verta. Kartais net atrodo, jog dabar, dabar aš žinau, kuo noriu būti užaugus ir kur mano vieta po saule. Ir tas žinojimas šypsena nebetelpa veide. Spinduliuoju laime į visas puses ir noriu būti mažu varikliuku, kuris niekada nesustoja suktis. Todėl pamažu auginuosi ryžtą, kaip kad mama augina pomidorus ant palangės. Pamažu vis labiau noriu įgyvendint savo mažus norus. Pamažu kaupiuosi dideliems darbams ir mokausi ištverti, mokausi išgyventi ir likti kas esu įmesta vidur jūros tarp kitų, kažkuo tokių pat kaip ir aš. Mokausi, o kai išmoksiu.. kai išmoksiu, mielas dienorašti, tų būtinai apie tai sužinosi.


Su meile,

meduolis.

*

išsimėčiau tarp tų pievų ten toli, kur visi yra kažkuo artimi, nors ir toli toli toli toli.. tarp autostradų, kelių, debesų virš galvų, vaikų akių, balsų tų, kur toli, tų, kur susigalvoja sau vardus ir niekada nebūna tie patys, popierėlių kišenėse, kuriuose visi jie išrašyti, skambesio ausyse apie skaras, nemunus, neviltis ir blynus, per naujus metus. sklendžiu miglomis, neskirdama, kas iš tikrųjų tikra, imdama tiek, kiek kišenėse telpa, saugodama tai, kas galbūt dar ir ne paskutinį kartą, ir tikiu, kad tik į gerą tai, kad nauji uostai pasirodys negreit ir inkarai, šį kartą, taip pečių nenuspaus, randų neįaus, o tai, kas buvo, dar ilgai ilgai, nors ir toli toli, vakarais rūgpjūčio žvaigždėmis kris ir sudėlios į vietas visą mane, net ir tą, kur tolimoj šaly palikau, kur laiškus akmenyse rašiau, kur liūdesiu juokiaus, kur tiek daug dar nepadariau ir viską viską užmiršau.