Gyvenu gerai. Mėgaujuosi vasaros teikiamomis galimybėmis iš visos širdies ir jėgų. Patyriau daug įdomių dalykų, suradau naujų nuostabių žmonių, atradau savyje šio bei to, galbūt atsikračiau šiokių tokių šiukšlių. Atmečiau idėją, kad laimė tėra akimirkos būsena, nes laiminga jaučiuosi jau ilgą ilgą laiką ir negaliu sustoti, net ašaros kaupiasi, kai kirba viduj, suvokiant kur ir su kuo esu, ką ir kodėl darau, kaip visa tai po truputį padeda keisti pasaulį jam ir jai. Kažkam, kas galbūt ateity seks tavo pėdomis ir jaus tą patį dievišką ir neapipasakojamą jausmą, kuris nuo nuoširdaus noro parodyti ir išreikšti tampa banaliu ir pompastišku bet kuriam, netikinčiam tuo.
Nežinau kaip išsakyti tai. Lyg laisvas kritimas, kurio niekad nesu patyrus ne sapne. Kažkas, dėl ko viskas tampa verta. Kartais net atrodo, jog dabar, dabar aš žinau, kuo noriu būti užaugus ir kur mano vieta po saule. Ir tas žinojimas šypsena nebetelpa veide. Spinduliuoju laime į visas puses ir noriu būti mažu varikliuku, kuris niekada nesustoja suktis. Todėl pamažu auginuosi ryžtą, kaip kad mama augina pomidorus ant palangės. Pamažu vis labiau noriu įgyvendint savo mažus norus. Pamažu kaupiuosi dideliems darbams ir mokausi ištverti, mokausi išgyventi ir likti kas esu įmesta vidur jūros tarp kitų, kažkuo tokių pat kaip ir aš. Mokausi, o kai išmoksiu.. kai išmoksiu, mielas dienorašti, tų būtinai apie tai sužinosi.
Su meile,
meduolis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą