*

išsimėčiau tarp tų pievų ten toli, kur visi yra kažkuo artimi, nors ir toli toli toli toli.. tarp autostradų, kelių, debesų virš galvų, vaikų akių, balsų tų, kur toli, tų, kur susigalvoja sau vardus ir niekada nebūna tie patys, popierėlių kišenėse, kuriuose visi jie išrašyti, skambesio ausyse apie skaras, nemunus, neviltis ir blynus, per naujus metus. sklendžiu miglomis, neskirdama, kas iš tikrųjų tikra, imdama tiek, kiek kišenėse telpa, saugodama tai, kas galbūt dar ir ne paskutinį kartą, ir tikiu, kad tik į gerą tai, kad nauji uostai pasirodys negreit ir inkarai, šį kartą, taip pečių nenuspaus, randų neįaus, o tai, kas buvo, dar ilgai ilgai, nors ir toli toli, vakarais rūgpjūčio žvaigždėmis kris ir sudėlios į vietas visą mane, net ir tą, kur tolimoj šaly palikau, kur laiškus akmenyse rašiau, kur liūdesiu juokiaus, kur tiek daug dar nepadariau ir viską viską užmiršau.