tavęs.nereikia

Aš žinau, bus ta diena, kuomet grįžus namo niekas neklaus kur buvau. Ir tuo labiau - kodėl grįžau.
Nes durys stovės ten, kur norėsiu jog stovėtų.
O savo langus nusipiešiu pati. Nes tik taip jei įleis daugiau šviesos.
Ir tikrai žinau, kad vieną sekmadienio rytą aš praleisiu prie savo lango. . Žiūrėdama į rudeninius lapus, pro snaiges. Praleisiu ten ir sekmadienio vakarą. Su nuolat garuojančia arbata. Ir tyliai kažką murmančiu televizorium, kitam kambaryje. Tik tam, kad nebūtų taip vieniša.

Ir tai bus tas rytas, kuomet prie durų nebestovės tavo batai.
Tik kažkur, stalčiui, po tuščiais lapais tiksės tavo laikrodis, skaičiuojantis nebemūsų laiką. tik tavo. mano stalčiuj. .

Nes mano laikas bus sustojęs. Neribotam laikui. Nes visi kartais pamirštam, kaip gyventi. . Sustojam. Išsiblaškę, pasimetę. Bet aš būsiu rami. Nes tai aš kuriu pabaigas kiekvienai savo sitorijai. Ir nebus nieko, ko nejausčiau ar nenujausčiau. Žinosiu ir spalvą akių tavo kekšės, kitame mieste. . kad ir kaip tu ją vadintum. Žinosiu ir tai, kad tai tu mane paliksi, ne aš. . ir nesvarbu, kad aš liepsiu tau išeiti.

Žinai. . aš niekada neišmoksiu gyventi. O mano laikas amžinai nestovės. . Perdegus visiems naktiniams mūsų gatvės žibintams, mano laikas ims tiksėti. . virtuvinio laikrodžio rodyklėmis. O gatvė juk nebebus mūsų. . ji bus mano. Kaip ir kažkada. .dar mažai būnant pagalvojus - šita gatvė bus mano.

Juk sakiau - norai pildosi. . Kartais skausmingai per greit. kaip ir kartais pamirštai per ilgai. . mes prisišaukiame sau nelaimes, o vėliau gailimės savęs. ne dėl to, kad prisišaukėm - dėl to, ką teko išgyventi.
Ir aš žinau, kad rašyti laiškus tau, nenustosiu niekad. . nes visuomet tikėsiu. tikėsiu, kad tu dar tebegirdi tą garsą. parkerio plunksnos šežėjimą į popierių. .

Kai kurios žaizdos niekada neužgyja. nes mes neleidžiam. . nes paskutinis saldainis visuomet būna skaniausias. . nes jis juk paskutinis. o žaizda. . paskutinis atsiminimas tavęs. šypsnio. . tarp laikrodžio tiksėjimų.
tavęs. to. kuris tik bus. . bet už viską geriau žinau, kad bus. . nes visada galėsiu tave susikurti. uždaryti savo duris ir gyventi tarp nupieštų langų taip ilgai, kaip tik norėsiu. . ir galėsiu neleisti tau išeiti. niekada. .

Nes tai žavu. nes tas gyvenimas ten kvepia jazminais. . ir ten visad šviesu.
Nes tai mano beprotybė. tik mano. . į kurią niekada nesugebėtų įsiveržti niekas kitas. ir man nereikėtų nieko kito. .


Ir žinai. . tokių rytų bus ne vienas. . bet tik sekmadieniais.
ir vieną sekmadienį aš matysiu tave grįžtant. . tarp kitų metų snaigių. .
Tik jau nebe pas mane. .











Damien Rice - Elephant (again and again. . for all this time)

And she may cry like a baby. .

ateis

Žinai, kai ateis ta naktis, kurioje nebelieka rudens. nė lašo. nė pojūčio. nė žinojimo apie rudenį. tik prisiminimas. . lengvas ir skaidrus, kad rodos tik atsimerksi ir išsisklaidys. . ir nebeliks nieko. ko kažkada pilnus delnus sėmei.

Kai visa, ką dar pajėgsi matyti bus žingsniai. ne tavo. ne mano. nakties. . tokie trapūs. . juk jais ji traukdavosi į rytą. ir blankia spalva nutepliodavo mūsų pirštus. pameni? tačiau ne apie tai. .

Kai ateis ta naktis, kuomet delną pridėjęs prie savo lūpų pajusi vėją. .

Žinai, žinai, tada viskas pasikeis. taip paprastai. lyg imtų lyti. ir laikrodis ims tiksėti iš naujo. jau kitaip. jau kitiems. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų. .-

ir niekas kitas nepajus. niekas kitas negirdės. . ir nežinos. nes tai tebuvo mūsų. ir visada bus. . net jei tu pamirštum. net jei nebejaustum. . nes vienam ežerui išdžiūvus telieka kelias. . į nebūtį. arba tiltas. į amžinybę. .
ir jis niekada nepriklausys niekam kitam. . nes jis tik tavo. tau - mano. dovanotas. .

-. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų sušnibždėsi - sudie-. .







.o aš riedėsiu blakstienom. ir užtvindysiu akis.

apie mus

Įsipilu dar vieną puodelį arbatos ir vėl susiraitau ant sofos. Prie lango, pro kurį malonu stebėti prabėgantį rūką. Jei namuose būtų židinys, man patiktų klausytis kaip traška liepsnojančios malkos. Dabar aš tik uždedu delną ant įkaitusios lempos gaubto ir užsimerkiu. Palikdama erdvės savo vaizduotei.

Jei čia būtum tu, man nereikėtų ieškoti kompaktinių plokštelių - dainuotų mano širdis. Ir židinio nereikėtų. Man visada užtektų tavo delnų. Ir pirštai nebešaltų.. Jei būtum čia, papasakočiau tau apie mažą berniuką, kuris kadais pasibeldė į mano duris. Ten, viduj. Ir tada tu papasakotum kodėl. Ir prisitrauktum mane artyn. Padėčiau galvą tau ant peties ir mes uostumėm garuojančią žalią arbatą.. Ir iš lūpų netyčiom išsprūstų tik šilti žodžiai.

Bet ne. Jei tu būtum čia, nesakytum nieko. Tu šypsotumeis, kaip šypsomasi vaikui, suvalgiusiam šokoladą nuo visų sausainių. Ir kambary tvyrotų tyla. Tada mums reikėtų židinio. Ir spragsenimo. Reikėtų kažko, kas nutiestų tiltą tarp dviejų ežerų. Nes girioje šalta. Ir tada rytais aš tau dainuočiau, o naktimis pirštais tapytume sienas. Ir svajotume apie savo salą. Kurioje sninga ir nešalta. Gertumėm kakavą prirūkytuose baruose ir žavėtumėmės vienas kito akimis. Tu man nesakytum, kad myli. Ir aš niekada tavęs to neklausčiau. Kasdien nešiotumėmės viduje tai, kas stipriau už žodžius. Mes gyventumėm savo laiką, ir būtų nesvarbu kada jis baigsis..

Aš norėčiau būti vėju. O tu kartotum, kad nusipirkęs dėžutę, nešiosies mane ten. Mūsų laike nebūtų visada ar amžinai. Nebūtų kada ir kodėl.

Būtų kvapas. Lyg vanilinių ir tų, kur rusvai gelsvoje dėžutėje, smilkalų. Ir garuotų žalioji arbata. Mes nešiotumėm vienas kito batus ir juoktumėmės į balas. Tu žinotum kiek vingių turi mano rankų odą, o aš žinočiau kiek dryželių tavo akyse. Mes skaičiuotumėm vienas kitą, kai langą užklotų rūkas. Mes tylėtumėm apie viską, kas mūsų ir pasakotumėm savo sapnus.

Gyventumėm dabar. Ne vienas kito, kiekvienas savo. Ir niekada nežinotumėm kada vienas iš mūsų išeis. Mokytumėmės branginti. Ir jausti. Mokytumėmės suprasti skausmą.

Mūsų laikas neturėtų namų. Jis būtų klajoklis. Ir mes niekada neturėtumėm šeimos,nes taip ir neišmoktumėm prisirišti ir dovanoti visą. Save.

Mano gyvenimas baigtųsi ten, kur ir prasidėjo. Ant tilto, tarp dviejų ežerų. O tu šypsotumeis. Ašarų prisirpusiomis akimis. Bet neverktum. Paleistum žemyn pirmą ir vienintelę gyvenime surūkytą cigaretę ir nurimus vėjui nueitum tolyn.. Vis dar jausdamas, kad labiau už viską pasaulyje mylėjau tavo šypseną. Kai tu šypsodavais man, kaip šypsomasi vaikui, suvalgusiam šokoladą nuo visų sausainių.

Užkeltum į palėpę laiškus, kuriuos rašydavau tau. Ir skaitydavau, kad įsimintum balso virpėjimą, o ne žodžius..



Net ir po keleto metų nebūtų nė vieno, kuris žiūrėdamas mūsų gyvento laiko filmą, suprastų, kodėl viskas buvo taip.. .