Žinai, kai ateis ta naktis, kurioje nebelieka rudens. nė lašo. nė pojūčio. nė žinojimo apie rudenį. tik prisiminimas. . lengvas ir skaidrus, kad rodos tik atsimerksi ir išsisklaidys. . ir nebeliks nieko. ko kažkada pilnus delnus sėmei.
Kai visa, ką dar pajėgsi matyti bus žingsniai. ne tavo. ne mano. nakties. . tokie trapūs. . juk jais ji traukdavosi į rytą. ir blankia spalva nutepliodavo mūsų pirštus. pameni? tačiau ne apie tai. .
Kai ateis ta naktis, kuomet delną pridėjęs prie savo lūpų pajusi vėją. .
Žinai, žinai, tada viskas pasikeis. taip paprastai. lyg imtų lyti. ir laikrodis ims tiksėti iš naujo. jau kitaip. jau kitiems. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų. .-
ir niekas kitas nepajus. niekas kitas negirdės. . ir nežinos. nes tai tebuvo mūsų. ir visada bus. . net jei tu pamirštum. net jei nebejaustum. . nes vienam ežerui išdžiūvus telieka kelias. . į nebūtį. arba tiltas. į amžinybę. .
ir jis niekada nepriklausys niekam kitam. . nes jis tik tavo. tau - mano. dovanotas. .
-. . o tu tai suvokęs akimirkai sustosi. užgesinsi naktinę žvakę ir pridėjęs delnus prie lūpų sušnibždėsi - sudie-. .
.o aš riedėsiu blakstienom. ir užtvindysiu akis.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą