apie mus

Įsipilu dar vieną puodelį arbatos ir vėl susiraitau ant sofos. Prie lango, pro kurį malonu stebėti prabėgantį rūką. Jei namuose būtų židinys, man patiktų klausytis kaip traška liepsnojančios malkos. Dabar aš tik uždedu delną ant įkaitusios lempos gaubto ir užsimerkiu. Palikdama erdvės savo vaizduotei.

Jei čia būtum tu, man nereikėtų ieškoti kompaktinių plokštelių - dainuotų mano širdis. Ir židinio nereikėtų. Man visada užtektų tavo delnų. Ir pirštai nebešaltų.. Jei būtum čia, papasakočiau tau apie mažą berniuką, kuris kadais pasibeldė į mano duris. Ten, viduj. Ir tada tu papasakotum kodėl. Ir prisitrauktum mane artyn. Padėčiau galvą tau ant peties ir mes uostumėm garuojančią žalią arbatą.. Ir iš lūpų netyčiom išsprūstų tik šilti žodžiai.

Bet ne. Jei tu būtum čia, nesakytum nieko. Tu šypsotumeis, kaip šypsomasi vaikui, suvalgiusiam šokoladą nuo visų sausainių. Ir kambary tvyrotų tyla. Tada mums reikėtų židinio. Ir spragsenimo. Reikėtų kažko, kas nutiestų tiltą tarp dviejų ežerų. Nes girioje šalta. Ir tada rytais aš tau dainuočiau, o naktimis pirštais tapytume sienas. Ir svajotume apie savo salą. Kurioje sninga ir nešalta. Gertumėm kakavą prirūkytuose baruose ir žavėtumėmės vienas kito akimis. Tu man nesakytum, kad myli. Ir aš niekada tavęs to neklausčiau. Kasdien nešiotumėmės viduje tai, kas stipriau už žodžius. Mes gyventumėm savo laiką, ir būtų nesvarbu kada jis baigsis..

Aš norėčiau būti vėju. O tu kartotum, kad nusipirkęs dėžutę, nešiosies mane ten. Mūsų laike nebūtų visada ar amžinai. Nebūtų kada ir kodėl.

Būtų kvapas. Lyg vanilinių ir tų, kur rusvai gelsvoje dėžutėje, smilkalų. Ir garuotų žalioji arbata. Mes nešiotumėm vienas kito batus ir juoktumėmės į balas. Tu žinotum kiek vingių turi mano rankų odą, o aš žinočiau kiek dryželių tavo akyse. Mes skaičiuotumėm vienas kitą, kai langą užklotų rūkas. Mes tylėtumėm apie viską, kas mūsų ir pasakotumėm savo sapnus.

Gyventumėm dabar. Ne vienas kito, kiekvienas savo. Ir niekada nežinotumėm kada vienas iš mūsų išeis. Mokytumėmės branginti. Ir jausti. Mokytumėmės suprasti skausmą.

Mūsų laikas neturėtų namų. Jis būtų klajoklis. Ir mes niekada neturėtumėm šeimos,nes taip ir neišmoktumėm prisirišti ir dovanoti visą. Save.

Mano gyvenimas baigtųsi ten, kur ir prasidėjo. Ant tilto, tarp dviejų ežerų. O tu šypsotumeis. Ašarų prisirpusiomis akimis. Bet neverktum. Paleistum žemyn pirmą ir vienintelę gyvenime surūkytą cigaretę ir nurimus vėjui nueitum tolyn.. Vis dar jausdamas, kad labiau už viską pasaulyje mylėjau tavo šypseną. Kai tu šypsodavais man, kaip šypsomasi vaikui, suvalgusiam šokoladą nuo visų sausainių.

Užkeltum į palėpę laiškus, kuriuos rašydavau tau. Ir skaitydavau, kad įsimintum balso virpėjimą, o ne žodžius..



Net ir po keleto metų nebūtų nė vieno, kuris žiūrėdamas mūsų gyvento laiko filmą, suprastų, kodėl viskas buvo taip.. .