be adreso

Katryn Williams - Soul to Feet.mp3



Daugybę kartų norėjau bėgti pas tave.. vidurį nakties. nubudus iš sapno, kuriame buvai tu. kuriame aš jaučiausi tokia laiminga. tokia be proto laiminga.. ir jausmas atrodė toks tikras. net su drugeliais viduj. ir tiek šypsojausi.. ir tikėjau, kad pasakos kartais atgyja ir ateina į gyvenimus. tikėjau.. kol pabudau.
Kartais mėgavau vakarus leisti ant palangės. su smilkalais ir mintimis apie tave.. bandydama pasislėpti nuo visko, kas bent truputėlį blaško. nors puikiai žinodavau - tų minčių nesugebėtų išbalškyti niekas. niekas..
Man patikdavo rašyti laiškus tau.. prieš užmiegant. akimis į žvaigždėtas lubas. patikdavo rašyti apie mus. tuos, kurių nebuvo. realiau už realybę galėdavau matyt tavo akis, ir mano sugalvotus žodžius, tariamus tavo lūpomis..
Sakydavau sau - aš pamišus. ir negirdėdavau.. bet ar tai ką nors keičia.

Mano pasaulis griūva ne todėl, kad kažkas į jį neužeina.. ne todėl, kad kas nors, privertęs stuksenti jį labiau, išeina net nespėjęs nusiauti batų. ne todėl..

Visada pagaudavau tave savo galvoje ir stipriai prisiglausdavau. nes vis dar gyvendavau tose akimirkose, kurios man, vaikui, visad liks nepaprastos..
Tikėdavau, kad laimė ateina nekviesta. o jos sulaukus, tikėdavau, kad neišeina taip greit. tikėdavau, kad tu esi tas. kartais dar tikiu..
Piešdavau tave vakarais. lūpas vilgydama arbata. ji saldžiausia kokią kada esu gėrus.. ir lūpoms ji kartais atstodavo...
Piešdavau, ir kabindavau ant sienos. kasdien žiūrėdavau tūkstančius kartų ir matydavau gyvą tave. matydavau visur.. net parduotuvių vitrinose, vienišom popietėm.
Rašydavau savo jausmą. banaliom raidėm. ir grojau. banaliais garsais. ir dainuodavau.. kartais su ašarom. dainuodavau tau.. nors tavęs niekuomet nepalietė tie garsai.. nei žodžiai..

Žinai, laikas užpusto daugybe išdegusių plotų.. o po keleto metų kartais jie vėl sužaliuoja.
Kartais atrodo viskas juk taip paprasta.. laiko ratas.. dar vienas prasisukimas. sužalotos širdys. įžeisti jausmai. . darkart. ir vėl.. o aš kaskartą bijau ir tikiuos - bus kitaip. bet nebūna.. niekada nebūna..
Viskas atsisuka atgal..

Spyruoklėmis.

O dabar viskas keičiasi.. dabar tik suspaudžia stipriai viduj. o aš šypteliu, galvodama apie tavo laimę.
Aš nustoju dantimis kabintis pagalvėn tamsiom naktim.. nustoju drebėti. pabusti. galvoti.. nenutrūkstamai galvoti.
Visa tėra laikinumas.
Ir jis visuomet baigiasi.
Bet aš vis dar ilgiuosi. nesuvokdama ko būtų galima ilgėtis labiau..

Bijočiau dabar pamatyt tavo akis. aš suklupčiau..
gynybinės sienos statomos ilgai.. o tas laiko tarpas dar nepakankamai ilgas..

Aš vis dar nesuprantu kodėl. vis dar nežinau kaip..
Žinau tik kiek tai tęsiasi.. ir bijau suvokti tuos skaičius.
Stebiuosi kaip man.. kaip aš..

Aš net neturiu pavadėlio. tokio, prie širdies. kuriuo žmonės prisiriša..

O taip tiesiog turi būti. Prikandu lūpą ir laikaus.
Mano akys pavargo..



Mažais žingsneliais mes judam link savo laimės.. arba nuo jos.
Pasimetu. ir stoviu vietoje.. mano laimė tu. mano neįmanoma laimė.
mano ateitis kitoj pusėj.

Nes aš nesiveju.. aš tik kartais sustoju ir žiūriu atgal.. o gal tolumoje ims žydėti medžiai.
Ir nesvarbu, kad visada žiema..

Paskęsčiau šitoj žiemoj.. paskęsčiau kad ir visam.


Ir toliau judu ateities link. ateities, kurios neturiu.

Bet taip reikia.. ir todėl, kad nereikia tau.
Aš nemokėčiau kaltinti. Aš nemokėčiau nekęsti.
Naivumas per giliai šaknimis į mane.


O mano vakarai vis dar priklauso tau..
Lyg nereikalingos reklamos skrajutės, kasdien patenkančios į tavo pašto dėžutę.

Bet ne visada viskas įmanoma..




Užsimerkiu. o mano akyse snaigės... snaigės ir tu..




Kartais aš vis dar šnabždu..
Tu esi.. ir šio gana..



Ir šypsodamasi susmunku.. kad ir vėl išmokčiau stotis..


Nes tai tik viena maža drama. stalčiuje, tarp pelenų.
O tu viso labo tik tos dramos priežastis.


Ir man nereikia, kad tai išgirstum. nereikia..

sustoti.nereikia

O galbūt kartais tikrai yra taip, kaip turi būti. Jei nebūčiau pradėjus rašyti plano, nebūčiau suvokusi kaip viskas smarkiai yra ne taip, kaip norisi jog būtų. Ir kiek daug iš tiesų aš galiu pakeisti. Tikrai galiu. Aš turiu ir valios ir ryžto, tik matyt, kaip visad stinga noro. Nes be noro nieko nebus... Jei tas planas nebūtų mano stebuklingai negrabių pirštų dėka dingęs, visas tas sąrašas badytų man akis. Ir aš kasdien grįžčiau čia jo pasiskaityti. Ne, tai nėra blogai, bet nėra ir gerai. Tuomet kam tai? Visa tai liko mano galvoje. O jei stebėsiu jog nyksta, arba nebetelpa – surašysiu ant balto didelio lapo ir pasikabinsiu ant sienos. Tai nėra planas – išnešti šiukšles, pažaist su katinu. Tai mano gyvenimas, kuris dabar skęsta. Gyvenimas, kuris kartais pernelyg ramus, ir suprantama tuščias. Užgriozdintas kvailų bėdavojimų ir galvojimų – bet juk taip būna. Nieko nepadarysi. Jei man pasaulis jis. Jam – ji. O jai – kažkas kitas. Ir viskas iš tiesų, viskas, sukasi ratu. Viena didėjančia spirale. Ir negrįžta ten pat. Ir nebūna taip pat. Ir kartojasi spalvos. Bet tik tiek... Aš noriu pradėti rašyti. Aš noriu vėl pradėti piešti. Aš noriu išmokti fotografuoti tai, ką jaučiu, o ne tai ką mato tuščios akys. Aš noriu imtis veiklos. Aš noriu prisijaukinti bėgimą. Bėgimą stadionuose, salėse. Ir bėgimą link laimės. Susikurtos. Man reikia sugebėti ją pavyti, ir prabėgti kiaurai, kad pagaliau blaiviu protu suvokčiau – netikra. Man reikia išmokti mokytis. Ir pradėti kažkuo domėtis. Apskritai – kažkuo. Nes dabar man įdomu tik kada dirba boškė ir kas šįvakar ateis. Dar įdomu iš kur gaut kitokio veltinio. Daugiau niekas. Daugiau niekas... aš nenoriu vėjais praleisti metų. Dar vienų. Aš noriu, kad viskas judėtų į priekį. Kaip reklamoje autobuse, kuri velnias žino kodėl patraukė mano akis, užsisvajojusiom mintim. „Nestovėk vietoje.Judėk ir tu!” Ėmiau galvot kiek laiko aš stoviu vietoje. Ir kiek laiko mano mintys sukasi apie tą patį. Aš neatsimenu įvykių, aš neatsimenu datų, aš pradedu pamiršti žmones. Aš trinu savo praeitį. Savo gyvenimą. Save. Bet nestatau iš naujo. Kodėl? Nežinau. Bijau. Nenoriu... Užsiciklinau prie vieno taško, ir bijau pamest jo koordinates. Aš privalau judėt į priekį. Susigalvoti tikslą. Susigalvoti kitą tikslą. Įmanomą. Aš noriu tapti žmogumi. Asmenybe. Kuria kažkas žavisi. Kažkas engia. Kurios kartais nepastebi. O kartais kviečiasi, norėdami susipažint. Aš noriu būti kažkas. Nes nesijaučiu tuo. Aš privalau kažkuo užkišti savo laiką. Aš privalau nustoti keikti save ir susivokti. Pasitaisyti. Aš privalau statyti save iš naujo. Arba nustoti trinti. Dar nežinau kaip padaryti vieną ar kitą. Bet juk viskam būna pradžia. Ir aš surasiu šito siūlo galą. Ir surišiu virvę. Nes taip reikia. Reikia man. Ne kažkam kitam. Ne pasauliui, kuris vadinasi mano. Man. Ir tik man. Man nebereikės žmogaus. Nebent netyčiom jis norėtų irtis su manim. Mano valtyje visad yra vietos. Bet tik vienam...
Plaukioti ežere ir jaustis laiminga nebeužtenka. Aš galiu priversti save jaustis kaip noriu. Galiu atrodyt kaip noriu. Bet tai niekuomet nebūnu aš. Aš noriu būti aš.. man reikia surasti save. Man reikia išmokti pabėgti būnant ten pat. Šypsotis tobulai nuoširdžia šypsena. Netikra, beabejo. Bet reikia. Man reikia išsiauklėti. Ir prisijaukinti. Man reikia kad kažkas norėtų mane prisijaukinti. O galbūt nebe? Man reikia vėl grįžt ten, kur mokėjau gyventi sau. Skaityti knygas, žiūrėti filmus, eiti į teatrą, piešti, groti, kurti. Daug kurti. Kad ir juokingai. Vaikiškai. Bet iš širdies.
Aš noriu būti ta knyga, kurios viršelis tėra šiek tiek kitoks. Ne baltas ir ne juodas. Su keletu užrašų ir nuotrauka. Niekam nesuprantama nuotrauka. Knyga, kuria susidomi tik tie žmonės, kurie nori ją atversti. Ir išmokti skaityti. Kurioje viskas parašyta atbulai. Ir prancūziškai.
Aš noriu būti šalis, kurią vadintum neverland‘u. Ir bijotum ten skristi. Aš noriu būti jausmas. Laisvo kritimo. Kuomet pirmą kartą ryžtiesi šokti su guma. Noriu būti kažkas, kas užsikovojo teisę gyventi. Kuris pateisino suvartotą laiką. Kuris kažką sugebėjo pradžiuginti. Paguosti. Kuris vienu žodžiu sugrąžina viltį. Noriu būti tuo, kuo tėvai didžiuojasi. Nebemeluoti tam, kam nereikia. Įsikalti į galvą kad niekas niekuomet nenardys po mano ežerą. Nes jame per gilu. Ir nemėginti šokti į kitus. Visad reikia prisijaukinti..
Naktimis aš dainuosiu. Širdim. O tu niekad to negirdėsi. Ir ne todėl, kad taip būna filmuose. O todėl, kad dėžutėse laikyti jausmus pavojinga.
Aš noriu gyventi už stiklo.. ir išlysti tik tada, kai būsiu pasirengusi. Aš noriu reikėti kažkam. O ne būti ta, kuriai reikia. Man – nebereikia... tiek. Kiek reikėjo kažkada.
Man tik reikia pradėti norėti daugiau nei Jo. Norėti iš tikrųjų. Ne tik kalbėti..
Ir gyventi žiemoje. Nes su sniegu viskas stoja į savo vėžias. Ir jauti jog gyveni. Man reikia įsivaizduoti sniegą... ir pradėti mažais tikslais.
Aš noriu būti džiaugsmu kažkam. Ir nenoriu būti virve su daug mazgų. Aš noriu prisirišti tik vieną...
Ir vienądien pažiūrėję į mano akis jūs arba šypsositės, arba bijosit... net ilgiausiai stovint ant lyno, reikia kristi į kažkurią pusę. Nes jo galai ima degti.

Bandymas nr. [tuščia]

Vienoje tų naktų, kuomet vėjas beprasmiškai mėgina išdaužti bent vieną daugiabučio namo langą, tikėdamasis, kad taip pabėgs nuo įgimtai neatsiejamo savo vienišumo, ji sėdėjo ant palangės, nuleidusi vieną koją kyboti ore, nesiekiant kambario grindų. Sėdėjo taip, lyg ir vėl būtų įstrigusi laike. Virsme, kuomet iš esmės nepasikeičia niekas, neįvardijant to, kad pasikeičia viskas. Ir viskas ima būti nebe taip, kaip buvo, bet ir ne taip, kaip turėtų būti.

Nulenkusi galvą, lyg kątik liaunais pirštais išlankstyta septinta gervė, nes lankstant tūkstantinę jų virtinę jos praranda savo neišsemiamą žavesį ir tik pradžioje, nesutepliojusios pirštų, sugeba atrodyti grakščios, stėbėdama švelniai besirangantį dūmą, dar nespėjusį prarasti kvapo, ji mąstė apie kažką sudėtingo, nes tik pasinėrus į sunkius dalykus, jos kaktoje atsirasdavo vos pastebima raukšlė. Bet tai nereiškia, kad ji mąstė apie rimtus dalykus, nes tokiomis akimirkomis jos pečių tikrai neslėgdavo klausimai, susiję su europos sąjunga, globalinio atšilimo priežastimis ar tautiečių emigracijos problema. Ji nemąstė ir apie tai, kaip sunku pensininkams adaptuotis prie nuolat įvairiomis naujomis technologijomis užgriozdinamo pasaulio. O mintys apie esatį nėra priimtos laikyti rimtomis, nes visa tai tėra grįsta retorika. Žinoma, tu gali numatyti pasekmes kai kuriems veiksmams, taip pat, kaip ir sugalvoti jiems priežastis, bet tik tuomet, kai tie veiksmai visiškai priklauso žmogišką pavidalą, bei protaujančią sistemą turinčiam padarui.

Mane kartais slėgdavo toks jos susireikšminimas. Slėgdavo ne tai, kad nemoku prieiti, parodyti savo susirūpinimo ir pasakyti stebuklinguosius žodžius. Slėgdavo tai, kad jai tų žodžių reikėdavo. Mačiau, kad reikėjo ir šįkart, mačiau kaip ir tai, jog ji išmoko prisitaikyti prie šito užsiveisusio mėšlo padėties. Tačiau kariama šuva jaučiausi aš. Mane smaugė jos maldaujantis žvilgsnis, kaip ir visais laikasi smaugė žmonių prisirišimas. Ji mėgdavo sakyti, kad kartu mes pajėgūs įveikti laikinumą. Aš nesakydavau nieko, kartais tik kvailai šypteldavau, slapčia tikėdamasis pažadinti kitokį jos supratimą apie nesąmones, kurias ji mėgsta konstatuoti. Tikėjau, kad visi kažkur, galbūt giliai, turi tokią savo pusę.

Jai tebestebint jau beveik išnykusį arbatos dūmą, aš stebėjau ją, lyg seną filmą, kuris būna žiūrimas tik dėl pagalbos užmigti. Laikrodis mušė penktą ryto, o prašviesėjantis pasaulis, žiedo skleidimosi efektu, privertė išryškėti jos kūno linijas pro lengvus šilkinius naktinius marškinius. Dievinau jos kūna. Dievinau rankomis jausti jos grakštumą. Dievinau šilko skonį ant jos kūno. Ji buvo nepaprastai daili. Tobula. Tobula, jei tik nebūtų įsileidusi į save karčių moteriško prigimimo šaknų. Anksčiau ji buvo ta, su kuria galėdavai kalbėtis netikėčiausiomis temomis vidury nakties kybodamas ore žemyn galva. Su ja galėdavai aptarinėti filmus, net jei niekuomet jų ir nebūtumėt matę. Nežinau kas pasikeitė dar, bet ji ėmė pernelyg daug klausinėti. Aš nesu dievas, aš nežinau atsakymų į visus visatoje, kartu su ozoto dujomis, tvyrančius klausimus. Bet neskaitant to, ji buvo ta, kurios negalėdavai sumaišyti su jokia kita moterim, net jei ir būtų abi iš pažiūros tokios pat.

Žinoma, aš galėjau prieiti, apkabinti, lūpomis paliest jos kaktą, paglostyt nugarą ir leist užmigt jai savo glėby, nes tai joms šventa. Galėjau bent jau prisėsti šalia arba atnešti naują įkvėpimo šaltinį jos gilioms mintims. Tiesiog pakurstyti tikėjimą mano jausmais, tačiau lyg nubaustas šuo, gulėjau lovoje ir nebyliu žvilgsniu stėbėjau ją. Dievinau ryto šviesą už nekaltus spindulius. Man reikėjo jos kvapo šalia, tačiau užmušęs tokias neatleistinas mintis priverčiau save užsimerkti. Didžiausia nuodėmė būtų leisti moteriai užvaldyti mane. Kad ir kokia viliojanti bei garbintina bebūtų, ji tėra tik priemonė gyventi. Ir užmuškit mane, jei kada taptų kuo nors daugiau. Toks buvo vienas mano gyvenimo principų. Ji reikalinga tiek, kiek reikalingas vanduo. Tačiau juk negali mylėti vandens.

Tą rytą aš užmigau, paskutinį jos reginį, lyg skaisčiausią paveikslą įsidėjęs atmintin, į skyrių "Amžinybė".

Dabar, kaip niekad puikiai, suvokiu akimirkos prasmę. Akimirkos, kai viskas yra idealiai suplanuota laimingai ateičiai, o tu imi ir apsišiki, tegalėdamas kuo filosofiškiau ištarti - yra kaip yra. Dabar suprantu ką reiškia durklas viduj - kaina už nuodėmę, įsileidus moterį į save, kai tuo tarpu jai lemta būti tik prie durų. Nuodėmė už supratimą, kad kartais kvaili dalykai reikalingi. Nes jie, kaip stebuklingi žodžiai, švelniu kopų smėliu užkloja žvyrą.

Kai gali ją paliesti sėdinčią ant tavos palangės, niekad nelauk laiko, kuomet tegalėsi pamatyti ją be gyvasties, kitoje tavo palangės pusėje. Išgraviruočiau tai ant rankų tokiems pat nusidėjeliams kaip aš. Kaip vienintelį savo nuodėmės išpirkimą, nes pasismerkimas nuodėmei niekad nebus atleistinas.

Susmilksta dar viena cigaretė ir neaiškios konsistencijos lašas ištykšta ant riešo. Galbūt laikote mane didžiausia menkysta žemėje, bet jei dievas yra - jis pasakytų jums.

Po velnių, ji buvo vienintelė, kurią mylėjau...

Taip, aš įveikiau laikinumą. Dabar mano ateitis amžinybė. Amžinybė kančioje su vis labiau dylančiu jos tobulumo portretu mano žvilgsnyje...















<2007>