sustoti.nereikia

O galbūt kartais tikrai yra taip, kaip turi būti. Jei nebūčiau pradėjus rašyti plano, nebūčiau suvokusi kaip viskas smarkiai yra ne taip, kaip norisi jog būtų. Ir kiek daug iš tiesų aš galiu pakeisti. Tikrai galiu. Aš turiu ir valios ir ryžto, tik matyt, kaip visad stinga noro. Nes be noro nieko nebus... Jei tas planas nebūtų mano stebuklingai negrabių pirštų dėka dingęs, visas tas sąrašas badytų man akis. Ir aš kasdien grįžčiau čia jo pasiskaityti. Ne, tai nėra blogai, bet nėra ir gerai. Tuomet kam tai? Visa tai liko mano galvoje. O jei stebėsiu jog nyksta, arba nebetelpa – surašysiu ant balto didelio lapo ir pasikabinsiu ant sienos. Tai nėra planas – išnešti šiukšles, pažaist su katinu. Tai mano gyvenimas, kuris dabar skęsta. Gyvenimas, kuris kartais pernelyg ramus, ir suprantama tuščias. Užgriozdintas kvailų bėdavojimų ir galvojimų – bet juk taip būna. Nieko nepadarysi. Jei man pasaulis jis. Jam – ji. O jai – kažkas kitas. Ir viskas iš tiesų, viskas, sukasi ratu. Viena didėjančia spirale. Ir negrįžta ten pat. Ir nebūna taip pat. Ir kartojasi spalvos. Bet tik tiek... Aš noriu pradėti rašyti. Aš noriu vėl pradėti piešti. Aš noriu išmokti fotografuoti tai, ką jaučiu, o ne tai ką mato tuščios akys. Aš noriu imtis veiklos. Aš noriu prisijaukinti bėgimą. Bėgimą stadionuose, salėse. Ir bėgimą link laimės. Susikurtos. Man reikia sugebėti ją pavyti, ir prabėgti kiaurai, kad pagaliau blaiviu protu suvokčiau – netikra. Man reikia išmokti mokytis. Ir pradėti kažkuo domėtis. Apskritai – kažkuo. Nes dabar man įdomu tik kada dirba boškė ir kas šįvakar ateis. Dar įdomu iš kur gaut kitokio veltinio. Daugiau niekas. Daugiau niekas... aš nenoriu vėjais praleisti metų. Dar vienų. Aš noriu, kad viskas judėtų į priekį. Kaip reklamoje autobuse, kuri velnias žino kodėl patraukė mano akis, užsisvajojusiom mintim. „Nestovėk vietoje.Judėk ir tu!” Ėmiau galvot kiek laiko aš stoviu vietoje. Ir kiek laiko mano mintys sukasi apie tą patį. Aš neatsimenu įvykių, aš neatsimenu datų, aš pradedu pamiršti žmones. Aš trinu savo praeitį. Savo gyvenimą. Save. Bet nestatau iš naujo. Kodėl? Nežinau. Bijau. Nenoriu... Užsiciklinau prie vieno taško, ir bijau pamest jo koordinates. Aš privalau judėt į priekį. Susigalvoti tikslą. Susigalvoti kitą tikslą. Įmanomą. Aš noriu tapti žmogumi. Asmenybe. Kuria kažkas žavisi. Kažkas engia. Kurios kartais nepastebi. O kartais kviečiasi, norėdami susipažint. Aš noriu būti kažkas. Nes nesijaučiu tuo. Aš privalau kažkuo užkišti savo laiką. Aš privalau nustoti keikti save ir susivokti. Pasitaisyti. Aš privalau statyti save iš naujo. Arba nustoti trinti. Dar nežinau kaip padaryti vieną ar kitą. Bet juk viskam būna pradžia. Ir aš surasiu šito siūlo galą. Ir surišiu virvę. Nes taip reikia. Reikia man. Ne kažkam kitam. Ne pasauliui, kuris vadinasi mano. Man. Ir tik man. Man nebereikės žmogaus. Nebent netyčiom jis norėtų irtis su manim. Mano valtyje visad yra vietos. Bet tik vienam...
Plaukioti ežere ir jaustis laiminga nebeužtenka. Aš galiu priversti save jaustis kaip noriu. Galiu atrodyt kaip noriu. Bet tai niekuomet nebūnu aš. Aš noriu būti aš.. man reikia surasti save. Man reikia išmokti pabėgti būnant ten pat. Šypsotis tobulai nuoširdžia šypsena. Netikra, beabejo. Bet reikia. Man reikia išsiauklėti. Ir prisijaukinti. Man reikia kad kažkas norėtų mane prisijaukinti. O galbūt nebe? Man reikia vėl grįžt ten, kur mokėjau gyventi sau. Skaityti knygas, žiūrėti filmus, eiti į teatrą, piešti, groti, kurti. Daug kurti. Kad ir juokingai. Vaikiškai. Bet iš širdies.
Aš noriu būti ta knyga, kurios viršelis tėra šiek tiek kitoks. Ne baltas ir ne juodas. Su keletu užrašų ir nuotrauka. Niekam nesuprantama nuotrauka. Knyga, kuria susidomi tik tie žmonės, kurie nori ją atversti. Ir išmokti skaityti. Kurioje viskas parašyta atbulai. Ir prancūziškai.
Aš noriu būti šalis, kurią vadintum neverland‘u. Ir bijotum ten skristi. Aš noriu būti jausmas. Laisvo kritimo. Kuomet pirmą kartą ryžtiesi šokti su guma. Noriu būti kažkas, kas užsikovojo teisę gyventi. Kuris pateisino suvartotą laiką. Kuris kažką sugebėjo pradžiuginti. Paguosti. Kuris vienu žodžiu sugrąžina viltį. Noriu būti tuo, kuo tėvai didžiuojasi. Nebemeluoti tam, kam nereikia. Įsikalti į galvą kad niekas niekuomet nenardys po mano ežerą. Nes jame per gilu. Ir nemėginti šokti į kitus. Visad reikia prisijaukinti..
Naktimis aš dainuosiu. Širdim. O tu niekad to negirdėsi. Ir ne todėl, kad taip būna filmuose. O todėl, kad dėžutėse laikyti jausmus pavojinga.
Aš noriu gyventi už stiklo.. ir išlysti tik tada, kai būsiu pasirengusi. Aš noriu reikėti kažkam. O ne būti ta, kuriai reikia. Man – nebereikia... tiek. Kiek reikėjo kažkada.
Man tik reikia pradėti norėti daugiau nei Jo. Norėti iš tikrųjų. Ne tik kalbėti..
Ir gyventi žiemoje. Nes su sniegu viskas stoja į savo vėžias. Ir jauti jog gyveni. Man reikia įsivaizduoti sniegą... ir pradėti mažais tikslais.
Aš noriu būti džiaugsmu kažkam. Ir nenoriu būti virve su daug mazgų. Aš noriu prisirišti tik vieną...
Ir vienądien pažiūrėję į mano akis jūs arba šypsositės, arba bijosit... net ilgiausiai stovint ant lyno, reikia kristi į kažkurią pusę. Nes jo galai ima degti.