Bandymas nr. [tuščia]

Vienoje tų naktų, kuomet vėjas beprasmiškai mėgina išdaužti bent vieną daugiabučio namo langą, tikėdamasis, kad taip pabėgs nuo įgimtai neatsiejamo savo vienišumo, ji sėdėjo ant palangės, nuleidusi vieną koją kyboti ore, nesiekiant kambario grindų. Sėdėjo taip, lyg ir vėl būtų įstrigusi laike. Virsme, kuomet iš esmės nepasikeičia niekas, neįvardijant to, kad pasikeičia viskas. Ir viskas ima būti nebe taip, kaip buvo, bet ir ne taip, kaip turėtų būti.

Nulenkusi galvą, lyg kątik liaunais pirštais išlankstyta septinta gervė, nes lankstant tūkstantinę jų virtinę jos praranda savo neišsemiamą žavesį ir tik pradžioje, nesutepliojusios pirštų, sugeba atrodyti grakščios, stėbėdama švelniai besirangantį dūmą, dar nespėjusį prarasti kvapo, ji mąstė apie kažką sudėtingo, nes tik pasinėrus į sunkius dalykus, jos kaktoje atsirasdavo vos pastebima raukšlė. Bet tai nereiškia, kad ji mąstė apie rimtus dalykus, nes tokiomis akimirkomis jos pečių tikrai neslėgdavo klausimai, susiję su europos sąjunga, globalinio atšilimo priežastimis ar tautiečių emigracijos problema. Ji nemąstė ir apie tai, kaip sunku pensininkams adaptuotis prie nuolat įvairiomis naujomis technologijomis užgriozdinamo pasaulio. O mintys apie esatį nėra priimtos laikyti rimtomis, nes visa tai tėra grįsta retorika. Žinoma, tu gali numatyti pasekmes kai kuriems veiksmams, taip pat, kaip ir sugalvoti jiems priežastis, bet tik tuomet, kai tie veiksmai visiškai priklauso žmogišką pavidalą, bei protaujančią sistemą turinčiam padarui.

Mane kartais slėgdavo toks jos susireikšminimas. Slėgdavo ne tai, kad nemoku prieiti, parodyti savo susirūpinimo ir pasakyti stebuklinguosius žodžius. Slėgdavo tai, kad jai tų žodžių reikėdavo. Mačiau, kad reikėjo ir šįkart, mačiau kaip ir tai, jog ji išmoko prisitaikyti prie šito užsiveisusio mėšlo padėties. Tačiau kariama šuva jaučiausi aš. Mane smaugė jos maldaujantis žvilgsnis, kaip ir visais laikasi smaugė žmonių prisirišimas. Ji mėgdavo sakyti, kad kartu mes pajėgūs įveikti laikinumą. Aš nesakydavau nieko, kartais tik kvailai šypteldavau, slapčia tikėdamasis pažadinti kitokį jos supratimą apie nesąmones, kurias ji mėgsta konstatuoti. Tikėjau, kad visi kažkur, galbūt giliai, turi tokią savo pusę.

Jai tebestebint jau beveik išnykusį arbatos dūmą, aš stebėjau ją, lyg seną filmą, kuris būna žiūrimas tik dėl pagalbos užmigti. Laikrodis mušė penktą ryto, o prašviesėjantis pasaulis, žiedo skleidimosi efektu, privertė išryškėti jos kūno linijas pro lengvus šilkinius naktinius marškinius. Dievinau jos kūna. Dievinau rankomis jausti jos grakštumą. Dievinau šilko skonį ant jos kūno. Ji buvo nepaprastai daili. Tobula. Tobula, jei tik nebūtų įsileidusi į save karčių moteriško prigimimo šaknų. Anksčiau ji buvo ta, su kuria galėdavai kalbėtis netikėčiausiomis temomis vidury nakties kybodamas ore žemyn galva. Su ja galėdavai aptarinėti filmus, net jei niekuomet jų ir nebūtumėt matę. Nežinau kas pasikeitė dar, bet ji ėmė pernelyg daug klausinėti. Aš nesu dievas, aš nežinau atsakymų į visus visatoje, kartu su ozoto dujomis, tvyrančius klausimus. Bet neskaitant to, ji buvo ta, kurios negalėdavai sumaišyti su jokia kita moterim, net jei ir būtų abi iš pažiūros tokios pat.

Žinoma, aš galėjau prieiti, apkabinti, lūpomis paliest jos kaktą, paglostyt nugarą ir leist užmigt jai savo glėby, nes tai joms šventa. Galėjau bent jau prisėsti šalia arba atnešti naują įkvėpimo šaltinį jos gilioms mintims. Tiesiog pakurstyti tikėjimą mano jausmais, tačiau lyg nubaustas šuo, gulėjau lovoje ir nebyliu žvilgsniu stėbėjau ją. Dievinau ryto šviesą už nekaltus spindulius. Man reikėjo jos kvapo šalia, tačiau užmušęs tokias neatleistinas mintis priverčiau save užsimerkti. Didžiausia nuodėmė būtų leisti moteriai užvaldyti mane. Kad ir kokia viliojanti bei garbintina bebūtų, ji tėra tik priemonė gyventi. Ir užmuškit mane, jei kada taptų kuo nors daugiau. Toks buvo vienas mano gyvenimo principų. Ji reikalinga tiek, kiek reikalingas vanduo. Tačiau juk negali mylėti vandens.

Tą rytą aš užmigau, paskutinį jos reginį, lyg skaisčiausią paveikslą įsidėjęs atmintin, į skyrių "Amžinybė".

Dabar, kaip niekad puikiai, suvokiu akimirkos prasmę. Akimirkos, kai viskas yra idealiai suplanuota laimingai ateičiai, o tu imi ir apsišiki, tegalėdamas kuo filosofiškiau ištarti - yra kaip yra. Dabar suprantu ką reiškia durklas viduj - kaina už nuodėmę, įsileidus moterį į save, kai tuo tarpu jai lemta būti tik prie durų. Nuodėmė už supratimą, kad kartais kvaili dalykai reikalingi. Nes jie, kaip stebuklingi žodžiai, švelniu kopų smėliu užkloja žvyrą.

Kai gali ją paliesti sėdinčią ant tavos palangės, niekad nelauk laiko, kuomet tegalėsi pamatyti ją be gyvasties, kitoje tavo palangės pusėje. Išgraviruočiau tai ant rankų tokiems pat nusidėjeliams kaip aš. Kaip vienintelį savo nuodėmės išpirkimą, nes pasismerkimas nuodėmei niekad nebus atleistinas.

Susmilksta dar viena cigaretė ir neaiškios konsistencijos lašas ištykšta ant riešo. Galbūt laikote mane didžiausia menkysta žemėje, bet jei dievas yra - jis pasakytų jums.

Po velnių, ji buvo vienintelė, kurią mylėjau...

Taip, aš įveikiau laikinumą. Dabar mano ateitis amžinybė. Amžinybė kančioje su vis labiau dylančiu jos tobulumo portretu mano žvilgsnyje...















<2007>