just make it go away

Dažnai norisi, kad kas nors saugotų. Tiesiog saugotų. Eitų šalia ir padėtų, kai reikia. Paleistų. Leistų nukristi. Ir priverstų atsistoti.
Tiesiog,kad būtų.

Bet. Niekas nenugyvens mano gyvenimo už mane. Ir niekas negyvens tam, kad išmokytų gyventi mane. Niekas nestovės už nugaros ir nesakys - sustok, kai užsimerkus eisiu prarajos link. Niekas nestovės apačioje ir negaudys. Niekas nenušluostys ašarų ir nepasakys kaip tai kvaila. Niekas neskaitys pasakų apie mano pačios gyvenimą, kad suprasčiau jį teisingai. Niekas neparodys, kas teisinga ir kas ne. Niekas nebus šalia. Tiek šalia, kad mano gyvenimą visad nešiotųsi vidinėje švarko kišenėlėje ir visuomet jį vilkėtų. Niekas nebus tam, kad apkabintų. Niekas neatbėgs vidurį nakties, per pusę miesto vien tam,kad pakėlęs mane nuo grindų, pasakytų, jog tos žvaigždės daro man blogą įtaką ir palinkėtų labos nakties. Niekas ankstų rytą negamins su manim sniego angelų tarp rudeninių lapų ir nesijuoks, kaip juokiasi penkiamečiai. Ir niekad nebus taip, kad visa tai tilptų viename žmoguje. Ir dar daug kartų prabudus naktį aš neturėsiu kur nubėgti, susiraityti po antklode ir prisiglaust. Ir dar ilgai man reikės telktis žodžius, norint ką nors pasakyti. Ir dar ilgai.. dar ilgai.. man viso to reikės.

O vienądien aš nustosiu reikėti. Ir norėti. Ir tai, ko gero, bus visa ko pabaiga. Nes tik tai verčia judėti. Juk sako - gyventi reikia.

Bet gyventi galima ir be to.

Niekas nepadarys manęs laimingos. Ir niekas neįskaudins. Nes įsiskaudinam mes patys. Ir patys pasijaučiam laimingais. Ir tam kartais nereikia nieko. Visiškai nieko. Tiesiog pasijauti laimingu arba ne. Pats iš savęs. Ir visad taip.

"O kuris mūsų neįskaudintas ir besijaučiantis saugus..?"

Tas, kuris suvokia, jog tai kartais tėra paprasčiausia saviįtaiga ir sugeba ja manipuliuoti sau reikiama linkme.

Kai susireikšmini savo vaidmenį pasaulyje, puoli į neviltį. Nes esi tik taškas paveiksle be rėmų. Nes tada atrodai niekas. Bet be taško - būtų dėmė. Balta ir tuščia. Buvimas yra svarbus. Bet ne svarbesnis už gyvą buvimą.


Jei paklaustų kodėl aš esu. Sakyčiau - nes noriu. Nes reikia. Nes kitaip negalima. [?]
- MElas-

Galima būti ir nenorint. Kai reikia. Bet juk reikia tik man. Nesu niekam tokia reikalinga, kad neištvertų. Juk jei lemta - lemta. Nes aš dažnai tik katinas - kuris vaikšto vienas, kaip mėgsta sakyt Rūta. O galima ir pačiam būt savo lemtimi. Galima, bet.. o kam?

Tu turi savo gyvenimą savo rankose, ir visiškai to nejauti. Ieškai kam jį atiduoti pasaugoti. Va aš visad esu ten-čia.
Bet nustosiu. Nes šiandien išgirdau tylų - stop. Ir jį tarė ne svetimos lūpos. Jį tariau aš.
Užtenka elgtis taip. Užtenka būti TA savimi.

Tiesiog užtenka.
Gal kada nors patikėsiu, kad lygiai taip, kaip būna žmonių, kažką reiškiančių man - ir aš kam nors ką nors reiškiu.

Prie to paties dar - Ačiū, Evelina. Iki skausmo nuoširdžiai.



Kartais aš nežinau ką reiškia mylėti. Kartais atrodo, kad vienas žmogus pastūmėjo mane nužudyti tą jausmą viduje. Bet kartais aš vis dar susimąstau ar tada tai buvo ji. Dažnai nuvalkiotai minima ne laiku ir ne vietoje.
Šiandien aš sugebėčiau nejausti nieko. Būčiau sugebėjus ir vakar, bet nenorėjau. Kartais norisi pasakyti daug gražių ir teisingų žodžių. Bet svarbiausia - tikrų. O tada tyliai pabūti, kol sūrus lietus išgaruos nuo skruostų.

Kartais reikia smarkiai įkasti sau, kad nustotum bėgti paskui traukinį, kuris net stovėdamas vietoje - nelauks. Kuris net būnant tau šalia - neatidarys durų, kad įliptum. Kuris būdamas tau už nugaros, nesustos. Ir nepaleis signalo, kad spėtum pasitraukti.

O kartais atsiminti, jog "Yra dalykų, dėl kurių verta kovoti iki galo".


Ir kartais.. Kartais reikia nustoti žinoti. Nepasakyti - sudie. Ir nežadėti. Niekad nežadėti, jog grįši. Jog būsi. Jog jausi. Tie dalykai pernelyg priklauso nuo tavęs, kad galėtum būt tikras dėl jų.


Kartais reikia pasilikti kitoje pusėję ir suklysti.
Kartais nereikia atsiprašinėti, nes pusė to, ką padarai, aplinkos spaudimo įtaka. O retas yra toks stiprus, kad jai atsispirtų. Noras nertis iš kailio.

O kartais reikia viską pasiųsti velniop. Užsimerkti. Ir juoktis. Ašarotom akim, lakstant vėjui. Juoktis. Ir bėgti. Arba ramiai sėdėt ant tilto bortelio ir žiūrėti žemyn.
Pajausti, kaip gera yra turėti galią ir ja nesinaudoti. Žinoti, kad gali čia ir dabar nustoti būti. Priversti nustoti būti kažką kitą. Priversti įsiskaudint, arba pasijust laimingu. Kažką pasukti kita linkme.

Sakyčiau - niekada netapk atsakingu už kažką, nes tai žudo.
Bet "prisijaukindamas žmogų, savaime tampi truputį už jį atsakingas". Bet galbūt truputį nėra blogai. Tuomet imi labiau galvot ne tik apie save.

Tačiau kai nieko nėr šalia - apie ką daugiau galvosi. Ir tampi egoistu, susireikšminusiu savo vienatvę. Mylėti ją - gerai. Bet mylėti per daug - pavojinga. Nusilemi savo ateitį.


Kalbu citatom, ir kitų žmonių pasakytais žodžiais. Kalbu frazėm - kvaila? Kažkam visuomet taip.
Bet jei tai man neatrodytų teisinga - nekalbėčiau.
Jei tai dabar nesilietų taip laisvai - nerašyčiau.

Mes neturime teisės teisti. Kad ir kas bebūtų. Kad ir kas..






Jei kada nors, laikysi mane už rankos, ir matysi, jog labiau už viską nenoriu išeiti - nepaleisk.. Bet.. tik jeigu ir tu nenorėsi, jog išeičiau. Ir jei tas noras nebus tik žemiau juosmens.

Aš tikiu. Vis dar tikiu, kad toks žmogus egzistuoja. Gal kitam gyvenime - gal.




Taškas reiškia pabaigą. O tritaškis - tęstinumą.
Aš esu kažkur tarp jų. Vidury begalybės, kartas nuo karto patampančios niekuo.


..