vienas gatvės žibintas

Įtraukusi paskutinį dūmą, ji paleidžia kristi dar vieną, kartumu persisunkusią cigaretę. Atsišlieja nuo drėgnos sienos, sušąlusiom rankom užpildo palto kišenes ir nutraukia gatvėję tvyrojusią tylą savo batų kaukšėjimu. Naktimis balose nebeatsispindi dangus. Jose paskesta bet kas.O gatvėje tedega vienas vienintelis žibintas. Prislopusia šviesa stebėdamas kur veda jos batų kaukšėjimas. Keletas sruogų krentančių ant akių. Išsitaršę plaukai. Ne dėl vėjo. Šią naktį jis net neužklydo čia. Nieko keisto. Nuolat atrodo, kad šį užkampį pamiršo ne tik dievas... Ir net ne dėl spartesnių žingsnių, bėgant nuo savo pačios susikurtos ateities. Visada atsiranda dalykų, nuo kurių tiesiog nepabėgsi. Nes amžinai bėgi ta pačia linija. Paakius sutepęs tušas. Ne nuo ašarų. Kalės juk verkti nemoka. Ir ne nuo lietaus. Jis spėjo pasitraukti dar prieš jai išbėgant. Dar nebuvo nakties, labiau persisunkusios tokia smarve, kurią sukuria vienišumas santykiaudamas su purvina žmogaus esybe. Slogi ramybė. Ir duslus batų kaukšėjimas. Susidėvėję kulniukai. Jau seniai viskas čia nebenauja. Ir naktimis į gatvę neišlenda žmonės. Nepadoru. Naktimis savo nepadorumą jie slepia už mėlynų užuolaidų. Naiviai tikėdamiesi, kad niekas nežino. Galvodami, jog būtent tai juos daro žmonėmis. Pagalvėse užspausdami savo alsavimus. Nes jau treti metai, kaip ši gatvė susižadėjusi su tyla. Ypač naktimis. Ypač rudeniui virstant žiema. Niekas nemėgsta drėgno oro. Ir purvino asfalto. Jiems atrodo, kad jie pernelyg švarūs juo vaikščioti. Žiemą gatvės būna baltos, nes sniegas slepia tai, ko jie bijo rudenį. Žiema vaikai subėga į gatvę ir klykauja, leisdami tėvams nebegniaužti savo alsavimų į pagalves. Bet naktimis viskas lieka taip pat. Ji - ta, kurios niekas čia nepažįsta, tačiau visi žino apie ją. Ta, kurios vengia. Ta, kuri palydima smerkiančiais žvilgsniais su slepiamu pavydu. Ji - ta, kuri nebijo dėvėti aukštakulnių žiemą. Ta, kuri gyvena viena, ir naktimis bėga iš savo namų. Ji - ta, kuri nebijo negniaužti savo alsavimo į pagalvę. Ta, kuri gyvena tik sau. Nepaisant etiketo normų naktimis. Keletas išardytų laimių šeimose. Keletas įskaudintų snobų, purvinančių tą patį asfaltą, kuriuo jiems eiti per žema. Keletas žudančių žvilgsnių. Ji tyli. Nes nėra prasmės bandyti atmerkti akis tiems, kurie jų neturi. Kai kuriais vakarais, pasislėpę už mėlynų užuolaidų jie vaidindavo laimingus. Vaidina ir šį vakarą. Vis dar... Susėda prie vieno stalo ir žeria komplimentus tiems patiems, kuriuos dar vakar keikė šlykščiausias žodžiais. Dalina dovanas linkėdami laimės ir tikėdamiesi patys jos gauti už tai. Tai naktis į tą rytą, kuomet jie lindės tarp savo sienų ir apsimes laimingais, teisindamiesi, jog tai tokios tradicijos. Dar dvi dienos po to ir jie pamirš ką iš viso reiškia šypsotis. Ir ji vėl prieš visus. Lengvais žingsniais į sniego dar nemačiusį asfaltą. O juk jau kalėdos. Ar tas žodis nusipelnė būti rašomas iš didžiosios raidės? Ar nusipelnė būti tariamas su begaliniu žavesiu? Jos lūpomis jis tesugeba išslysti kupinas ironijos. Kalėdos. Ir kas? Gatvėje tebedega vienas vienintelis žibintas. O jie vis dar tyli, slėpdamiesi už mėlynų užuolaidų. Ar tai toks būna tikras džiaugsmas? Tylus. Ir pasislėpęs? O ar jis iš viso egzistuoja? Visa, kas tikra, dabar tebuvo slogumui atsidavusi gatvė. Ir nežinomybė prieš akis. Kišenėse ji nešėsi susidėvėjusį gyvenimą, kuris vis dar priklausė jai. Ji dar nežinojo, ką turėtų su juo daryti. Niekada niekas nepasakojo jai, kad gyventi nėra legva. Ir kad dažnai viskas nebūna taip, kaip norisi. Kad pasaulį valdo pinigai ir žmonės nekenčia laimingesnių už save. Ji pavargo juoktis viena. Jai nusibodo šypsotis sau. Nes visi myli tą, kuris susigūžia ir verkia. O ji neeikvojo savo laiko tam, nors turėjo jo kur kas daugiau nei jie... Jos niekas nemokė piešti namų. Ji niekada neturėjo žmogaus, kuris ja rūpintųsi. Užaugus tarp mažų bepročių visada gera pamatyti šviesą. Tik niekuomet nesusimąstai kokia ta šviesa laikina... Gležnomis rankomis irgi galima pastatyti tvirtą namą, jei tik kas pasakytų kaip tai daryti. Bet ji buvo viena. Ji visada buvo viena. Nes tiesiog nemokėjo gyventi taip, kaip visi. Taip, kaip atrodytų pridera. Dengiantis melu. Slepiant save. Ją lydėdavo pyktis. Nes juk niekas nemėgsta tiesos. Tačiau šį kart jos nelydėjo niekas. Net blanki žibinto šviesa. Ji niekada neturėjo svajonės, kurios galėtų siekti. Ir jos mintyse visada pūsdavo vėjai. Kaip ir šįkart. Einant tolyn, pasiuntus velniop netikrumą. Sako, išlieka stipriausi. Taip. Bet prie viso to, jie dar turi būt veidmainiai. Nes visi kiti išeina su kirviu nugaroje. Visada tie, kurie laimi, kovoja negarbingai. Tačiau jai neberūpėjo tai, kuo pavirto trapia iliuzija prisidegusi realybė. Jos realybė. Į kurią nuolat įsiverždavo kas nors, siekiantis tik vieno - naudos. O ji galvodavo, kad yra reikalinga. Maža naivi mergaitė, mananti, kad meluoti negražu ir gyvenimas visada padeda jį gyventi, išaugo kupina cinizmo. Dabar ji nevartojo melo, ne todėl, kad tai negražu. Ji norėjo įrodyti žmonėms, kad mato juos tokius, kokie jie yra. Supuvusius. Ir gyvenimas nepadeda. Savotiška atranka. Tebūnie. Devyniolika metų nepralėkė greit. Nepraplasnojo erelio sparnais ir nenudažė jos akių vaivoryšte. Ji jau seniai gyveno tik tam, kad gyventi. Ir dabar ji ėjo tam, kad eiti. Be tikslo. Be noro. Be minties... Galvodama, kad pasiėmė viską, ką buvo galima pasiimti. Ir patyrusi tiek, kiek niekas nenorėtų patirti. Nežinodama kodėl, pasuko į skersgatvį. Sustojo, ir atsirėmusi į sieną metė tuščią žvilgsnį gatvėn. Vaikai slepiasi tam, kad juos surastų. Ji tai darė tam, kad įsitikintų dar kartą - nėra, ir nebuvo kam jos ieškoti. Viskas atrodė paprasta. Žingsnis pirmyn ar atgal. Žmonės tai daro neapgalvotai... Kai kažkam atiduodi dalelę savęs - įsipareigoji. Ir tavo gyvenimas nebepriklauso tik tau. Ji tebeturėjo visą save. Neskaičiuojant pamestų vilčių. Jos gyvenimas, kuris dabar sugniaužtas lindėjo jos kišenėje, tebepriklausė tik jai. Viskas buvo pernelyg paprasta. Ko gero dėl to ir sužibo jos skruostai... Ji susmuko ant purvino asfalto. Ir nuleido rankas žemyn. Apgalvota pabaiga. Tikėtina pabaiga. Iš savęs ji niekuomet nelaukė nieko kito. Kažkada, dar būdama maža, ji girdėjo sakant, kad numirti visad lengva. Todėl to nebijojo. Tai tiesiog pasekmė neturėjimo kur pabėgti. Ir nuo ko. Dabar, labiau nei bet kada, ateitis buvo jos rankose. Už mėlynų užuolaidų viskas buvo kaip ir anksčiau. Išgirdę bauginantį garsą, jie įsipylė dar tiršto raudonumą primenančio kisieliaus ir pasigarsino televizorius. Vieną akimirką ji pajautė pilnatvę. Šilumą. Užgožiančią visą kitą. Sušildančią net ledinius pirštų galus. Vieną akimirką ji ir vėl šypsojosi. Tik jau nebe sau. Ji ištraukė dvoksmą iš savo kišenės ir paleido jį riedėti. Tiesiai į balą, kurioje kaip visad, neatsispindėjo niekas. Ji nesijautė laimėtoja, nes ne tai atneša žmogui pilnatvę. Jos skruostai skendo. Skendo ir ji pati. O gatvėje tebedegė vienas vienintelis žibintas. Ir tvyravo purvina, skausmu atsiduodanti tyla. Buvo laikas, kai ta tyla versavo užklystančius svetimšalius žavėtis gatve, teturinčia vieną žibintą... Bet viskas turi pabaigą. Visos gražios gatvės baigiasi sankryžomis, bet tik ne ši...


Kartais mes tiesiog atsiduriame ne ten. Ir niekas negali padėti išeiti. .