tegul

Mes kartais rašome pasakas. Ne apie princeses, ne apie vilkus. Neminime žiežirbų ir neskelbiame laimingos pabaigos. Mes rašome pasakas apie žingsnius. Apie lašus. Apie vakarėjančią tylą. Kartais taip paprastai, vos paėmus teptuką, nutapome širdį - geltoną dėmę lapo pakrašty. Ir kartais dainuojam, kai niekas negirdi, taip, kad girdėtų. Ir nebūname tyliai. Ir nešokame balose. Šokame per jas. Ir nesidžiaugiam liūdesiu. Ir mušam svajones. Paklaustum - kodėl? - neatsakyčiau. Bet atsakymą žinau. Sakytum - netiki. Leisčiau. Nes kartais mes netikim. Ir galvojam, kad yra tik tiek, kiek matosi. Ir galvojam, kad jausti mokam. Bet meluojam, ir sakom - nemokam. Naktimis bijom atmerkti akis. Bet kas vakarą nunešam sausainių savo baubui, gyvenančiam po lova. Atsimerkiam tik rytui pasibeldus į akių vokus. Ir nusišypsom ne rytui. Veidrodžiui. Ir nuolat verkiam, ir sakom - juk žmonės. Ir klystam, ir sakom - nesvarbu. Ir bėgam. Ir prašom, kad leistų sugrįžti. Užmirštam. Pasiklystam. Nustojam. Supykstam. Negalvojam. Ir sakom - kam? Bepročiai gyvena laimingi. . Ir plojame delnais pametę dar vieną save. Ir neatleidžiam kitiem, pametusiem. Ir nežiūrim pirmyn. Tik atgal. Ir tylim. Ir galvojam. Galvojam ne apie dabar. Apie rytojų. Ir skambinam varpais dar neužkopę į kalną. Ir slepiamės, nustūmę kitus. Ir elgiamės.. elgiamės taip. Kaip kiti. Tyčia. Ir kas? - aš tyliu. Sakau - suprask. O tu juokies.
Ji tik prieina ir nuramina - Tegul. . .