jūra

Kartais dėkoju savo dievui, už sugebėjimą girdėti vėją, jam nesant. Už sugebėjimą kartais, atrodo, jausti daugiau, nei bet kuris kitas veidas tarp tų pačių, nukritusių lapų, kaip ir aš. Ir nesvarbu, kad dauguma jų net nenori ten būti. Aš dažnai taip pat nenoriu būti, kur esu. Tą dieną, tą valandą. Bet aš visada pasiduodu akimirkoms. Ir kas kartą iš naujo jas įsimyliu. Ir aš visada pasiduodu su bangomis..
O kalbant apie pačią esatį, apskritai - aš esu ten, kur ir noriu būti. Ir galbūt po truputį išmokstu gyventi kitaip. Taip, kaip norėjau visados. O gal tik teikiu per daug vilčių, bet norėti yra gera. Tikėjimas yra žemė po kojomis, kuri neslegia. Laukimas yra variklis. Neužgesink.

Užsidegu žudikę, nusprendusi, kad būtent čia ir dabar ji suteiks tobulą atspalvį peizažui, prieš akis. Užverčiu galvą ir giliai įkvepiu. Būdama maža tikėjau svajonėmis per daug. Vėliau nustojau tikėti iš vis. O dabar tikiu tik tiek, kiek žinau galinti. Jūra, tarp spalvas nuo tamsos praradusių lapų, yra dieviškas derinys. Ir ilgesys, tvyrantis ore lyg lieptas tarp jų. Trūktų tik muzikos, jei nemokėčiau girdėti jūros muzika. Bet aš moku. Vieną vasarą sėdėjau ant tilto krašto iki tol, kol išgirdau. Ne triukšmą, ne klegesį, ne praeivių žingsnius, trukdančius susikaupti, ir ne šaltį, kalenantį mano dantimis - jūrą. Natomis.

Aš puikiai valdau savo vaizduotę, kai kalbama apie tokius dalykus. Ir jei ne ji - tikriausiai pramiegočiau visas naktis. Ir pražiopsočiau visas saules besileidžiant. Į debesis, kurie vakarais mėgdžioja rudeninius lapus.



Bet grįžti į tikrą laiką ir tikras jūsų akis, nebūtų taip skaudu, jei mano gyslose nepulsuotų jūros vėjai. Ir jei mintys pačios nustotų dievinti tą vandens telkinį, prie kurio kas vasarą, lyg skruzdės subėga milijonai padarų, kurie niekada nemokės jai jausti tiek, kiek jaučia tokie kvailiai, kaip aš.



Noriu su tavim prie jūros.

vanagais

Būna sunku įsiminti tą garsą, kuomet sutrūkinėja siūleliai viduje. Kartais galvoje, kartais širdyje. Visada priklausomai nuo to, kuo gyveni. O gal, iš tiesų, niekad niekas ir nenorėdavo jo įsiminti. Juk skauda. Juk plyšta. O man skambėdavo.. visad skambėdavo. Taip tyliai, giliai ir staigiai. Ir visai ne taip, kaip plyšta siūlės sijono. Sijonų siūlės plyšti nemoka, gal siūlai per stori..

Jis padėjo arbatą ant stalo ir žvilgtelėjo į mane.
- Vėl varnas skaičiuoji? - šypsojos.
- Vanagus, rudaaki, vanagus..
Stumtelėjo arbatą šalin ir įniko atgal į savo piešinį, kartais vis mesdamas žvilgsnį į mano pusę. Galbūt piešė mane, galbūt. Savo paveikslų šituose namuose turėjau gal sulig puse žvaigždžių. Bet nė vieno jų niekam neatiduočiau. Ir nė vienas jų nėra panašus į jokį kitą. Kaip jis ir sakė - aš nemoku nė minutės išbūti tokia pat, tad kaip galiu likti amžinai laiminga piešinyje? Ir tikrai. Jie keičiasi. Viskas keičiasi. Ir šėšėliai ant sienos darosi vis ilgesni. O mes skęstam prismilkytam kambary.

Aš visad stebiuosi žmonių sugebėjimais kalbėti per daug. Per daug rimtai, per daug nerimtai.. Mes niekad nekalbam per daug. Tik tiek, kiek reikia. Tik tiek, kiek erdvė išsiurbia iš lūpų. Ne viskas išsakoma žodžiais. Negali visko išgirsti, turi mokėti tikėti taip, kad matytum tai, ko nėra, ir tada sugebėsi matyti tai, ką žmonės pasakoja žodžiais. Jausmą. Meilę. To nėra. Tai tik romantika. Kaip žvakės ir smilkalo sąlytis. Mes netikime meile. Mes tiesiog esam. Susipynę tais siūleliais iš širdies, o gal labiau iš galvos. Bet galvoti, iš esmės, mes nemėgstame. Nebent tik aš, kai "vanagus skaičiuoju". Jis visuomet tik žiūri. Įsimena. Sako, kai numirsiu, tapys mane dar lygiai devynerius metus ir septynioliką dienų, o tada, užbaigęs geriausiąjį savo darbą, išprotėjęs pats nuo savęs, ateis ieškoti manęs. Ir mes vadiname tai romantika. Žodžių žaismais. Laisvomis mintimis. Išgalvotu tikrumu.

Išgėręs paskutinį gurkšnį arbatos, palieka piešinį ant stalo ir eina į virtuvę. Pribėgu ir apsikabinu.
- Du šimtai šešiasdešimt keturi, - šnabždu. - Du šimtai šešiasdešimt keturi vanagai, rudaaki..

vėjas

...Būdavo aukšti kalni, kad į juos kopti. Ir tankūs medžiai apačioje, kad nematyt kiek žemai liko leistis. Būdavo paukščiai, skrendantys priešingai, tyliai ir pastebimai. Ir varnos, tupinčios medžiuose ir ieškančios akių. Iškapoti. Būdavo žydi tik žolės kur matai, bet kvepia jazminais. O nematyto miesto smogas vietoj rūko - pažemėm, kulkšnim, iškritusiom širdim.

Žinodavau tada dar tik penkias raides ir dėliodavau vis. Žodžius ir svajones. Ir nebuvo taip, kad kažko trūktų. Nebent taškų galuose. Nebent kablelio, nebent. Penkiomis raidėmis sudėdavau ir sapną, ir svajonę, ir gyvenimą. Sudėdavau meilę mamai ir jos akims. Sudėdavau ir saulę tėčio delnuos. Viską sudėdavau. Viską! Ir saugojau naktimis, kad pikti drugiai neišsineštų.

Kartais metai bėga tik tam, kad bėgti. Ir niekas nesikeičia. Nei tu, nei tavo dienos. Tik skaičiukai pilkuose fonuose. Ir kartais baltuose. O raidės likdavo tos pačios. Ir keliai išsišakodavo vis ten pat ir vis taip pat. Ir grįždavo prieš metus jaustas vėjas. Kaip tą kart. Ir dar kart. O trečio laukiu su baime. Trečias privalo būti mano išsigelbėjimas.

Nustojau žaisti žaidimus su savo ego. Ėmiau žaisti kitais. Vakar baltom, šiandien juodom šaškėm. Nežinau už ką. Nežinau kodėl. Gal, kad kartais aptemsta akys ir ima drebėti rankos, gal, kad ne tik rankos - ir širdys. Gal, kad vėjai rudenyse per šalti. Gal.

Užpūčiau. Padėjau. Nustūmiau ir paslėpiau po pernykščiais knygų lapais. Dabar juokinga, o tada - išjausta. O kas išjausta šiandien, neatsiejamai šypsosis ryt. O gal dar už metų. Ir raidės, pamažu, ima keistis.. fonuose be spalvos. Erdvėse be laiko. Galvose.

O kišenėse juk visad tik vėjas. Tik vėjas ir nieko daugiau..