29

Žinai, kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Tikrai. Ir žmonės nesikeičia. Viskas tik sukasi, sukasi, ir arba išmeta tave pirmą, arba paskutinį iš to rato, bet išmeta vis tiek, o jie visi lyg tyčia nukrinta į kitą pusę. Viskas aplink yra laikina, taip laikina, kad kartais net pravirkti norisi, nes pasiilgsti stabilumo, pasiilgsti pastovumo, nuo kurio vos po poros dienų jau norisi bėgti šalin. Aš juk sakiau - žmonės nesikeičia.
Dažnai pagalvoji, ar jaustumeisi taip pat būdamas kažkieno kito vietoje. Mergaitės, skinančios pienes gretimoj pievelėj, moters, vežiojančios savo dvynukus viename vežimėlyje, vyriškio, naktimis miegančio po suoliuku, jauno vaikino, suluošintomis kojomis, aklos moters, pardavėjos iš kioskelio, kuri visada būna susiraukusi, senyvos moteriškės, pasakojančioms visiems kad dievas yra mūsų visų kelias ir mes turime juo eiti, keturiolikmetės, išsidažiusios it jos mama, eidama į vakarinį renginį, ieškančios, matyt, vyresnių pažinčių. O manęs niekada netraukė metai. Mane traukė tik žmonės. Viskas labai paprasta, jie arba man patinka, arba ne. Arba man neįdomu. Ir nesvarbu kiek - 50, 30, 10 ar 18, jei patinka - tai patinka. Ir nieko čia nepadarysi , kartais žmonės nepataiko savimi į tinkamą amžių, ir ką tada daryti. Jei kada turėsiu vyrą, kuris bus trisdešimt metų už mane vyresnis arba jaunesnis, tai jis vis tiek bus mano vyras, nes aš turbūt dar tikiu magija. Pasaulyje nėra tik vienas kiekvienam skirtas žmogus, jų yra daugiau,tačiau kai pasaulis toks didelis, tai sutikti bent vieną yra daugiau mažiau - stebuklas. O gal aš tiesiog per daug tikiu žmonėmis, per dažnai nusiviliu, per dažnai užsimerkiu ir apsimetu, kad nematau. Gal aš tiesiog per daug iš jų reikalauju, jiems to nė nežinant.

O ko aš noriu iš savo gyvenimo? Nežinau. Noriu kažko gero, kas būtų verta. Žinai ko aš noriu? Aš noriu rašyti. Aš tiesiog noriu rašyti. Noriu papasakoti žmonėms apie kitus žmones, kuriais jie niekada nebuvo ir nebus, noriu papasakoti jiems apie juos pačius. Noriu parodyti, kad magija egzistuoja tiesiai jiems už nugarų, ir išmokyti, kas gera, o kas bloga. Net jei ta riba kartais tokia nematoma ir plona, kad ir pats nežinai, kada reikšmės spėja apsiversti ir bloga virsta gera, o gera virsta bloga. Bet žinai, žinai, tai netikra. Seniai pastebėjau, kad dėl savęs aš negaliu nieko, o dėl kitų - galiu daug. Dėl tų, kurie man patinka, dėl tų, kuriems reikia pagalbos, dėl tų, su kuriais mane tiesiog kažkas sieja. Ir kartais dėl tų, kurie man tiesiog neįdomūs, bet iš pažiūros neatrodo blogi.
Tačiau su žmonėmis ne žodžiais bendrauti reikia, nes jie per dažnai nieko negirdi. Ir aš nežinau kaip su jais reikia bendrauti. Ir aš nieko nežinau. Taip labai nieko, kad net truputį baisu, bet viskas bus gerai.
Kol būsiu gyva, tikriausiai visiems ir kartosiu – viskas bus gerai. Kada nors juk bus. O pati, tuo tarpu, sėdėsiu prisitraukusi kelius prie krūtinės ir tyliai lauksiu kol viskas pagaliau bus gerai.

negalėti

Paimk plunksną. Ji - tau už nugaros. Tiesiog paimk.
Ateik čia. Ne, nebijok mano riešų, netikėk prietarais ir sugadintu pasaulio vaizdu, dabar užrašyk tai, kad niekada nepamirščiau, kad nė akimirkai nebedvejočiau. Nė akimirkai.
Prašau..

O dabar išeik, ir dar trumpam palik mane vieną.

Just because I'm loosing, doesn't mean I'm lost.

Kartais to reikia. Kartais to reikia per daug. Nestok tarp manęs ir mano laiko. Nestok tarp manęs ir mano pasaulių. Tu esi ne jie ir niekada jais nebūsi.

Just because I'm hurting, doesn't mean I'm hurt.

Supranti, tu niekada neišmoksi skaityti mano akių. Aš žinau, tavęs to nemokė mokykloje, anei kur kitur. Ir neišmokins. Man labai gaila, bet neišmokins.
Šypsausi tau į veidą ir apsimetu, kad neskauda.
Yra tiek dalykų, nuo kurių taip norėčiau pabėgti. Laukimas įkalino mane mažame kanarėlės narvelyje, o šeimininkas pamiršo, kad kartais troškina ir mane..

Bet per tiek laiko aš jau išmokau tyliai sugyventi su savo liūdesiu, išmokau juo rūpintis, ir mums dabar viskas gerai. Man ir Mano Liūdesiui.

Ar kada žiūrėjai į tolį? Ar kada matei ten mane? Manęs negali nulemti tavo likimas. Nebent klaidai. Nebent. Manęs negali surasti tavo laimė, nes ji ne mano. O kur yra manoji aš ir pati nežinau. Tikriausiai, nebežinau.

O jei aš dar tūkstantį kartų nusvirusiom rankom pasakyčiau, kad pavargau, pavargau tai nešiotis viduje, matyti, negalėti, girdėti, sustoti, pamiršti kas kart iš naujo, laukti, kol tai pasibaigs, gyventi taip, ar tai padėtų? Ar tai išlaisvintų mane kartą ir visam?
Žinau, žmogui sunkiausia suvokt , kad jo pančiai tai jis pats.. Bet juk aš negaliu. Negaliu būti kitaip. Nes mano budelis per daug negailestingas, nes mano budelis - aš pati. Ir tu to nepakeisi, niekada nepakeisi. Ir manęs nepakeisi. Esu kas esu. Tuo ir liksiu. Iki kol išaugsiu tai, ką dar galima išaugti, iki kol išaugsiu gyvenimą.

I'll put a spell on you, you'll fall asleep
and I'll put a spell on you, and when I wake you
I'll be the first thing you see
and you'll realise that you love me..

Naktys niekada nebuvo mano draugės. Ir niekada neleisdavo išsilaisvinti iš tikro. Ir niekada neprigirdydavo manęs, kad miegočiau labai ramiai. Bet jos vis tiek yra tai,kuo aš gyvenu.
Ir tu negali to pakeisti.

6, gegužė

Was a cold and dar December..

kartais nėra nieko nuostabesnio, nei cigaretė vidury nakties.. ir tu. mano galvoje. besisunkiantis iš vidaus, šiurpuliukais odos paviršiuje ir kartais ašara į tyla. tik tada galiu suprasti, kad kiek berašyčiau - neišrašysiu tavęs. nei žodžiais, nei dainom, nei dūmais neišpūsiu.
kiek daug gali tilpti vienoje mažoje galvoje. kiek daug.. tavęs.

There was snow, white snow..

drebančiais pirštais. drebančia savimi. pasiilgau sniego. pasiilgau gruodžio. to gruodžio. tada kažkas buvo kitaip. tada nereikėjo žiūrėti atgal, tada aš dar turėjau šansą.
o dabar. dabar tik klaidos. galbūt ir ne didžiausios mano gyvenimo klaidos, bet tokios skaudžios, po galais, tokios skaudančios.

ir kartais tik norisi atsiverti, tebūnie į lapą, tebūnie į naktį, atsiverti taip, kaip nesugebu aš. apnuogint siela. ir pasakyt

If you love my, won't you let me know?..

nežinau kas pasikeistų. nežinau ar skaudėtų mažiau. nežinau.
aš tik noriu turėti tave bent savo galvoje. ir tu visada būsi daugiau nei visas gruodžio sniegas. kaip ir buvai tada. ir tu visada būsi kur kas daugiau..

aš tik kartais tyliai tokiomis naktimis prašau, kad ir tau skaudėtų nemažiau. nors žinau, tikriausiai žinau, kad nėra manęs tavo galvoje. net jei kažkada ir buvo.

If you love me, why'd you let me go?..

tai vadinama dvasiniu mazochizmu. ir milijonais, atsakymus slepiančių klausimų. kartais už tą apkabinimą aš galėčiau atiduoti daugiau nei turiu. nei bet kada turėjau. ir aš žinau.. žinau kaip bus rytoj.

atsiprašau. tu tiesiog visada buvai, esi, būsi kur kas daugiau.
nesvarbu kuo gyvenu. nesvarbu kuo gyvensiu.
ir tik apie tave man taip sunku rašyti. rašyti tai, ką iš tiesų norėčiau parašyti.
ir tik tau man taip sunku pasakyti.


If I love you, why'd I let you go?


ir tu visada būsi mano ašaromis grindyse. net jei ir tik tyliai šypsantis. palauk. dar akimirką. dar vieną akimirką. aš įsiamžinsiu tave čia, kur karts nuo karto duria..
palauk. the world is so pale next to you. palauk.


even if i love you, i guess i won't let you know.