29

Žinai, kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Tikrai. Ir žmonės nesikeičia. Viskas tik sukasi, sukasi, ir arba išmeta tave pirmą, arba paskutinį iš to rato, bet išmeta vis tiek, o jie visi lyg tyčia nukrinta į kitą pusę. Viskas aplink yra laikina, taip laikina, kad kartais net pravirkti norisi, nes pasiilgsti stabilumo, pasiilgsti pastovumo, nuo kurio vos po poros dienų jau norisi bėgti šalin. Aš juk sakiau - žmonės nesikeičia.
Dažnai pagalvoji, ar jaustumeisi taip pat būdamas kažkieno kito vietoje. Mergaitės, skinančios pienes gretimoj pievelėj, moters, vežiojančios savo dvynukus viename vežimėlyje, vyriškio, naktimis miegančio po suoliuku, jauno vaikino, suluošintomis kojomis, aklos moters, pardavėjos iš kioskelio, kuri visada būna susiraukusi, senyvos moteriškės, pasakojančioms visiems kad dievas yra mūsų visų kelias ir mes turime juo eiti, keturiolikmetės, išsidažiusios it jos mama, eidama į vakarinį renginį, ieškančios, matyt, vyresnių pažinčių. O manęs niekada netraukė metai. Mane traukė tik žmonės. Viskas labai paprasta, jie arba man patinka, arba ne. Arba man neįdomu. Ir nesvarbu kiek - 50, 30, 10 ar 18, jei patinka - tai patinka. Ir nieko čia nepadarysi , kartais žmonės nepataiko savimi į tinkamą amžių, ir ką tada daryti. Jei kada turėsiu vyrą, kuris bus trisdešimt metų už mane vyresnis arba jaunesnis, tai jis vis tiek bus mano vyras, nes aš turbūt dar tikiu magija. Pasaulyje nėra tik vienas kiekvienam skirtas žmogus, jų yra daugiau,tačiau kai pasaulis toks didelis, tai sutikti bent vieną yra daugiau mažiau - stebuklas. O gal aš tiesiog per daug tikiu žmonėmis, per dažnai nusiviliu, per dažnai užsimerkiu ir apsimetu, kad nematau. Gal aš tiesiog per daug iš jų reikalauju, jiems to nė nežinant.

O ko aš noriu iš savo gyvenimo? Nežinau. Noriu kažko gero, kas būtų verta. Žinai ko aš noriu? Aš noriu rašyti. Aš tiesiog noriu rašyti. Noriu papasakoti žmonėms apie kitus žmones, kuriais jie niekada nebuvo ir nebus, noriu papasakoti jiems apie juos pačius. Noriu parodyti, kad magija egzistuoja tiesiai jiems už nugarų, ir išmokyti, kas gera, o kas bloga. Net jei ta riba kartais tokia nematoma ir plona, kad ir pats nežinai, kada reikšmės spėja apsiversti ir bloga virsta gera, o gera virsta bloga. Bet žinai, žinai, tai netikra. Seniai pastebėjau, kad dėl savęs aš negaliu nieko, o dėl kitų - galiu daug. Dėl tų, kurie man patinka, dėl tų, kuriems reikia pagalbos, dėl tų, su kuriais mane tiesiog kažkas sieja. Ir kartais dėl tų, kurie man tiesiog neįdomūs, bet iš pažiūros neatrodo blogi.
Tačiau su žmonėmis ne žodžiais bendrauti reikia, nes jie per dažnai nieko negirdi. Ir aš nežinau kaip su jais reikia bendrauti. Ir aš nieko nežinau. Taip labai nieko, kad net truputį baisu, bet viskas bus gerai.
Kol būsiu gyva, tikriausiai visiems ir kartosiu – viskas bus gerai. Kada nors juk bus. O pati, tuo tarpu, sėdėsiu prisitraukusi kelius prie krūtinės ir tyliai lauksiu kol viskas pagaliau bus gerai.