pelkė

Aš kartais taip pykstu, taip, kad net baisu darosi. Už tai, kad esu tokia išsiblaškius, o kartais, už tai, kad per stipriai susikaupiu ties kažkuo ir pamirštu, jog turėjau daryti visai ką kitą. Pykstu ant žmonių, nes nesuprantu, kaip taip galima elgtis. Kaip galima tokiais būti. Kaip įmanoma tokiais, kaip anie, žavėtis. Tuomet sėdžiu ir ieškau priežasčių, ir sugalvoju tik tiek, kad turbūt žmonės yra kvaili. Ir nieko jie nemato.
Ir man kartais atrodo, kad aš imu panašėti į visus tuos, kurių nekenčiu. Blogiausia, kad iš to vis tiek nieko gero - nei manimi ima kas žavėtis, nei šiaip yra su kuo nueiti arbatos. Todėl, tikriausiai, visas savo dienas ir leidžiu šitaip. Kartais po vieną, kartais po du. Ir visa tai jau peiliukais raižosi iš vidaus. Žudo. Smaugia. Ne, tu nebijok, nestipriai dar. Dar gyvensiu. DAr niekur neisiu, DAR būsiu. Tik nežinau ar dar ilgai..
Aš maištauju pati prieš save. Ir viskas. Norėčiau, tikrai, su kuo nors pasikalbėti. Nieko svarbaus, tik apie mano mažą gyvenimą. Čia, ten ir vėl čia. Ir visa tai kas buvo ir ko nebuvo, ir tai, kas galėjo būti, ir tai, ko niekada nebus. Bet nėra su kuo, ir tiek. Nėra žmogaus, kuriuo šitaip tikėčiau ir pasitikėčiau. Nėra žmogaus, kuris nesmerktų, tikriausiai nėra. Ne vietoje ir ne laiku, sakytų. Ir dar daug sakytų, sakytų, kaip TU, lyg būčiau kažkuo kitokia. Ir niekaip nesuprastų, tikrai niekaip. Ypač dabar. Galbūt kada nors, bet aš neturiu nei laiko, nei noro, tiek ilgai laukti.
Vėl dėlioju save į mažas medines dėžutes, nes nėra daugiau kur dėti ir laukiu sniego. Laukiu jau nuo tada, kai tik pradėjo tirpti. Praeitą žiemą. Laukiu, nes tada kažkaip ramiau. Tada sninga sau ir gali šypsotis, nes magija – paprastuose dalykuose. Rudenį magijos nebūna. Rudenį būna tik purvini lapai ir purvais išbyrėjusi aš, tarp tų lapų. Rudenį lyja. Ir susigalvotos ligos puola labiau nei bet kada. Todėl laukiu sniego ir vėl iškrintant. Tuo tarpu, norisi truputį paverkti. Ir vis dažniau taip norisi.
Aš tiesiog pavargau su savimi gyventi. Neturiu ką papasakoti, visur, kur bežvelgčiau, stūkso tas išsiliejęs „aš“. O ką jis iš tikrųjų reiškia, tikriausiai ir nebežinau. Man savęs per daug, tikrai, per daug. Bet deja, nėra kam išdalinti.
Norėčiau truputį save paskandinti. Norėčiau iššnekėti save per miegus, niekam negirdint. Norėčiau išverkti be ašarų ir tų gnybtukų viduje bei gerklėje, beverkiant. Norėčiau išmesti save, kaip nuorūkas išmetam. Ir užkasti, kaip užkasa visus, kurie nebereikalingi.
Dar norėčiau nustoti bijoti. Nes bijau to, kas bus, bet bijau keisti, tai, kas yra, kad to, kas bus, nebūtų, kad geriau būtų dabar. Bet tuomet ir vėl bijau to, kas bus tai pakeitus. Gyventi nemoku, mama. Ir žiūrėdama į save, sakau, nenoriu gyventi kaip tu. Nenoriu į pasaulį kada nors paleisti tokios dukros, ir dar vienos, kuri tiesiog dingsta. Nenoriu kalbėti sienoms ir matyti, kaip vis sunkiau darosi manęs klausytis, bet oi, berods taip jau yra. Tik dukrų neturiu, o ir tikrai nereikia.
Blogiausia, kad net ir suvokus tai, nežinau ką daryti. Tiesiog nustoju kalbėti. Net ir sienoms, manau, jos irgi moka pavargti. Kaip kad aš pavargstu nuo savęs.
Nemėgstu jaustis taip. Nemėgstu jaustis kaip dulkių kamuolėlis po lova. Aš nesugebu nieko, visai visai nieko. Tik vis dar svajoju tylomis, prieš užmiegant, kaip vieną dieną... Juk iš bjauriojo ančiuko išaugo gulbė, o niekas nesakė, kad pasakos meluoja. Laukiu savo gulbės sparnų, bet juk iš dulkių kamuolėlių į jas neišaugama.
Mėgčiau išlaistyti save bokalais. Iššokti muzikoje, per kurią nebegali girdėti savo pačios minčių. Mėgčiau iškristi į sniego pusnį ir nurimti, kaip nurimstama tik pirštams geliant. Į sniegą basomis, juk ne žvaigždžių žiūrėti bėgama. Mėgčiau jaustis bent truputį daugiau, nei jaučiuosi. Mėgčiau BŪTI bent truputį daugiau, nei esu. Nes esu taip, lyg nebūčiau. Taip, lyg niekas negirdėtų, lyg pūvant po tais rudenio lapais. Aš nesu.
Ir žinai, man tikrai labai liūdna, kad viskas taip. Ir rankos per stipriai dreba. Nieko nėra skaudžiau, nei matyti, kaip viskas nyksta. Viskas, ką rodos turėjai. Viskas, kuo kažkada gyvenai, viskas, kas dar laikė tave už plonyčių siūlelių, ir sakė – šypsokis, tu nesi viena. Viskas tolsta be galo greitai, kartais net kvėpuoti per sunku. Kaišioju pagalius į ratus, bet nuo to tik blogiau. Nereikia juk pykti, kad žmonės gyvena toliau ir būna laimingi. Taip jie ir turėtų daryti, o tuo tarpu aš ir toliau lindėsiu savo pelkėje, nes man dar gerokai per statu išlipti. Ir, rodos, dar ilgai bus per statu...

balandžiai

Aš nežinau, kur balandžiai slepiasi vėsiomis naktimis. Nežinau ir kur tu slepi savo drovumą tokiomis naktimis, kaip toji. Ir kaip ši. Iš tiesų, jos visos vienodos - pernelyg vėsios. Ir pernelyg vienišos. Sunkiais mostais besileidžiančios žemyn ant tavo gležnų pečių. Toks slegiantis, bet toks savas laukimas. O gal, gal jau kitas rytas pagaliau išauš nebe toks - truputį šviesesnis, kitomis natomis vėjyje. Ir galbūt naktys, tuomet, leisis kur kas švelniau, lyg pūkai, lyg plunksnos, praplyšus pagalvei. Galbūt tuomet ir tu pradėsi gyventi iš naujo - imsi mėgautis rytais, branginti visas šviesas ir nebevengti svetimų rankų. Naktimis šypsosiesi kur kas daugiau ir jau nebe pro sukąstus dantis, kaip kad anksčiau tik tam, kad bent viena pora svetimų rankų laikytų, apkabinus per klubus, ir ištirptų, auštant rytui. Tik tam, kad kaimynams šyptelėjus atrodytų, jog tau gyvenimas nepagailėjo. Tik tam, kad neeikvotum naktų akims išverkti. Viskas galėtų būti kitaip, tereikia sulaukti to vienintelio, kitokio, ryto. Ir visa tai, kas su tamsa suslegia tave į grindinį, pagaliau imtų kelti. Kad prisimintum laimingųjų veidus, išnykstančius iki aušros, ir jų rankas. Kad nesibodėtum plačiau pramerkti akis ir apnuoginti tik vieną petį. Kad nesibodėtum užversti galvą aukštyn ir juoktis. Atrodo trūksta tiek nedaug. Bet.. visi rytai tėra apgaulė. Maža, tačiau purvina, purvina, kaip kad tu, po visų sunkių savo naktų. Rytai negydo nuo nelaimingo gyvenimo, ar žinai. O balandžiai vis dar slepiasi kažkur vėsiomis naktimis, ir tu vis dar nežinai kur. Naktys vis dar suslegia tave į grindinį ir vienąkart tu nuo jo nebepakilsi. Iki tol, belieka laukti. Vienos nežadėtos aušros tarp tūkstančio neprašytų naktų. Būti, kaip buvus, dalinant niekam neįdomaus gyvenimo nuotrupas svetimoms ausims, kurios niekada nesiklauso. Ir niekada negirdi. Svetimoms akims, kurios mato tik tiek, kiek liepia instinktas. Svetimiems delnams, kurie visi taip ir lieka ant tavo kūno. O kitą naktį leidžiasi su tamsa ant tokių gležnų tavo pečių. Prisipili taurę raudono vyno, nes tik taip tegali jaustis dar truputį dama, ir juokiesi, sakydama, kad vėjais paleisti gyvenimą yra neišpasakojama laimė. O savo laimei suspindus akyse, gręžies ir dangstai veidą rankomis. Po minutėlės ir vėl svaigsti, lyg būtum laimingiausia moteris pasaulyje. Tavęs niekas negirdi, bet tu nebegali sustoti. Svajonės įsirėžė per giliai į smilkinius. Per stipriai sunki realybė suslėgė į grindinį. Nebegali atskirti kiek tavęs yra tikra. Nebežinai kur baigiesi tu pati ir kur prasideda jų rankos. Neberūpi išlaukti to vieno vienintelio ryto. Neberūpi ištrūkti iš sunkių nakties nagų. Ir to vėsaus vėsaus savo gyvenimo. Nebereikia nei akių, nei rankų, nei namų, ir tu jau žinai, kur vėsiomis naktimis slepiasi balandžiai..

7, lapkritis

Aš nežinau, nei kur tai prasideda, nei kur baigiasi. Nei kur išvyksta visi tie traukiniai iš tavo uostų. Rodos, pritrūksta žodžių per dažnai, ir pagauni save sapnuojant jau ketvirtą, ir vis tą patį, sapną. Rankomis neaprėpsi dangaus, kartodavo. Mes per daug panašūs. Mes per daug skirtingi. Ir tu - mano dangus. Istorijos kartojasi, šypsaisi, aš nebelaukiu savo eilės.. Išmokau branginti laiką dar aštriais kampais vedžiodama kaklo vingius. Išmokau tikėti. Išmokau netikėti. Kaip ir tylėti. Rinkti visas tavo dūžtančių lėktuvų skeveldras ir dėlioti kitą tave. Tą, kuris galėtų būti, net kai paširdžius užspaudžia, o naivios rankos dusulius ramina kulkšnyse. Išmokau nuleisti akis, kai viskas pakyla. Ir įkvėpti dar kartą, kai nusileidžia. Nebėgu paskui vėjus, tik gaudau tuos, kurie užklysta. Prisijaukinu ir paleidžiu, vėl ir vėl.. Stovintis vanduo - tai aš. Melodijomis nusėdantis į dugną. Šildo ne rankos ir ne stori vilnoniai šalikai, jais tik pasislėpti gali. Šildo žinojimas. Aš negaliu būti dalis to, ko neturiu. Ir nesu. Tai tik būsena. Tai tik vanduo. Tai tik viena trapi istorija, kuriai nelemta tviskėti, kaip tviska rasoti šypsniai auštant. Skambu, kai akmenimis užmėto, taip, lyg juokčiausi. Vėl ir vėl.. Mano plunksnos uždžiūsta, nerašytos. Rašalu dengiu aušras, kad kvepėtų naktimi, kad išsaugočiau, kas iki pačio dugno - mano. Po visomis neišdainuotomis melodijomis. Po visais, gumulais virtusiais, lapais. Per sunku buvo pažinti, kas glūdi tarp eilučių, nes ir jų neradau. Matyt, per vėlai. O gal dar per anksti. Neišmainyčiau į nieką savo verkiančių balsų. Užminti - nebepakanka. Laikui besisavinant mano ežerus, aš žinau ko visa tai verta. Saugiai įvynioju nuosėdomis save. Dar saugiau iki paskutinio. Žinau, tai niekada nebus labiau tikra, nei buvo, nei yra. Apgaulėmis išskaičiuotos lenktynės. Tavo, su tavimi. Žinau, kad nežinau ar dar būsiu ten, kai laikrodžių rodyklės atsisuks į tavo puse. Kodėl gi taip dažnai rytai atbunda per lėtai..