būk

Būk mano šaknys, įaugusios į žemę. Būk mano kareiviai nukirstom galvom.
Būk mano dangūs ir mano bėgantys žingsniai. Būk pamuštas ropoti keturiom.
Būk visi lėktuvai skrendantys į šiaurę. Būk rytoj, vakar ir šiandien.
Būk rūkas, kylantis iš ryto. Būk šašas ant krumplio. Būk gyvas.
Būk po kojom nutraukytom stygom. Būk riešuose išskaptuotos tylos.
Būk skausmas, mano smilkiniuos. Būk batas, išmestas į jūrą.
Būk muzika lentynose, būk triukšmas burnoje. Būk stirna iš animacinio filmo.
Būk visos pasaulio pasakos, užrašytos prieš miegą. Būk nukirstas šuva prie kelio. Būk lieptas.
Būk mano kaliausė ir mano virvė. Būk stiklo akmenukais kišenėse ir sijom.
Būk laikraštis pašto dėžutėje. Būk palaidas ir dar nesusiūtas.
Būk gripas ir visos kitos ligos. Būk dviem šimtais laipsnių temperatūros.
Būk smilgos, nušalusios žiemą. Būk čia ir palik mane vieną.
Būk kartais, naktim, būk sekundėm. Būk skaičių sistemos ir skundai.
Būk varnom į plaukus ir tiesėm į Romą. Būk kvapas, lipantis iš pieno.
Būk mano žvejys, mano dievas ir balos. Būk tyliai, iš lėto. Būk žydas ir žalias.
Būk plunksnose mano pagalvės. Būk mėlyne po akim. Nebūk pavargęs.
Būk pašto ženklai ir nustipę balandžiai. Būk viskas, ką galima būtų suvalgyt.
Būk peilis, būk kirvis, į koją įsmigęs. Būk nėščias pelėm, būk šveplas ir pėsčias.
Būk traukinio bėgiai, aguonos, lelijos. Būk visas orkestras man grojantis stygom.
Būk tris kart geriausias buvimo dalyvis. Būk šimtas taurelių po šimtą, degtinės.
Būk vasara mano, parduota, išduota. Būk marmuro luitas man, būk ponis spalvotas.
Būk vienas plius trys ir tvartas į gamtą. Būk mano saulėlydis ir visi pirmi kartai.
Būk mano kaubojus, būk mano tekila. Būk tas autobusas, kur pavyti nespėja.
Būk pienės, ramunės, būk centai ant kelio. Būk mano Petriukas prie rūtų darželio.
Būk siela belaisvė, būk ką tik sugrįžęs. Būk tas, kurs bučiuoja mano krūtinę.
Būk šmėklos, vandalai, garstyčios ir kraujas. Būk mano košmaras, būk mano pasaulis.
Būk jūrose skendęs, paskendęs skenduolis. Būk šaltas ir kietas, būk tėtis ir brolis.
Būk varpas, aukštai, nepajudintas, šventas. Būk mano vagis, būk neišaiškintas vergas.
Būk vynas, būk sodžiai, būk mitų herojus. Būk juo ir galėsi miegoti prie kojų.
Būk venos, arterijos, Hitlerio ūsai. Būk sienos, tarp kurių mes dviese pražūsim.
Būk raštas per kraštą, būk garsiai ir švelniai. Būk grąžtas į smilkinį. Būk karo belaisviai.
Būk akys senolio, būk rytas prie upės. Būk taip, kad galėčiau ir aš vėlei būti.

Būk tūkstantis mylių pirmyn ir atgal.
Būk mano. Būk mano-dabar ir visam.

rūkas

Jis ateina rytais, nuogus kulnus braukdamas rasota žole. Ateina tyliai, taip, kaip ateina pavasariai į paprastųjų širdis. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja. Visai kaip obelų žiedai soduose. Švelniai..
O atmerkus akis visada pirmą matai tik rūką. Daugybe to tiršto, balto, tarp pirštų nardančio ir į batus krentančio. Būdamas mažas jis visada bandydavo pabėgti nuo rūko, jam vis rodydavosi, kad rūkas nori jo batus pavogti. O batai tada buvo didelis turtas, nes akmenys aštrūs kieme, susipjaustyti kojas nepatogu. Paskui labai daug vargo su jom: tai vis plauk, tai vis žiūrėk ar žvyro į žaizdas nepribyrėjo. Ne, geriau batus turėti. Tik tas rūkas..
Kartais būdavo gera, tiesiog išeiti į pievą, atsigulti rūkę ir laukti. Mamos visada sako, kad tai laiko švaistymas - laukti. Nes nesupranta, nesupranta jos, kad laukti - tai geriausias laikas. Kai išsitiesi pievoje, lauki kol atplauks debesis, lauki, kad sužinotum, ką jis nori tau pasakyti. Kartais jie labai neryškūs, ar dar blogiau - labai sudėtingi. Žiūri ir taip, ir kitaip, ir vis tiek nesupranti ką jis nori tau pasakyti. O kartais viename ir visą istoriją gali išskaityti. Kai jis guldavosi į pievą, visada nusiaudavo batus ir pasikišdavo po galva. Kad rūkas nepavogtų. Nes kai žiūri į dangų, tai nematai savo kojų, o tada tik šmaukšt ir nebėra.
O man patikdavo laukti. Kol rūkas pavogs batus, tik maniškiai, tikriausiai jam buvo per maži. Todėl niekad net ir nebandė jų numauti. O aš juos plaudavau kiekvieną vakarą, kad gražesni būtų..
Aš atsimenu, tada mėgdavom gaudyti vienas kitą toje pievoje, kai aplink tik rūkas, ir nieko nematai. Tik girdi batus šlepsint kažkur už nugaros, atsisuki ir nėra. Atsimenu, tada, taip belakstant aš jį pamečiau.. Rūkas tikriausiai ištaikė progą ir pavogė batus, o jis nubėgo jų ieškot. Taip ir negrįžo daugiau į tą pievą.. O kitą rytą mes išvažiavom, nes buvo laikas man pradėti lankyti mokyklą.

Nuo tada prabėgo laiko, per mažai, kad pamiršti tą tylų šlepsėjimą, per daug, kad galėtum grįžti į pievą, bet pakankamai, kad rastum pavogtus batus.
Dabar jis ateina tyliai, nuogais kulnais braukdamas rasotą žolę. Ateina taip, kaip ateina laiškai į surūdijusias pašto dėžes. Ateina neprašytas, kaip lietūs į išplėštas krūtines. Ir lyja.
Jis nekalba ir batų nebenešioja. Išaugo, nebebijo susibraižyt padų. Jis laukia. Ir žiūri į mane, kaip aš žiūrėdavau į debesis, žiūri ir bando išskaityti. Laukia, kol galės visą istoriją sudėti. O tada, mes abu žinom, kas bus tada.
Aš tik tyliai žiūriu į jį ir prašau dar paieškoti tų batų..

12

Tyla. Rūkas. Troškimas. Naktis. Noras. Savinimasis. Jausmas. Susikaustymas. Tikėjimas. Geismas. Atmintis. Žodis. Mįslė. Gestas. Žingsnis. Laisvė. Lietus. Rytas. Dangus. Akys. Ryšys. Išsilaisvinimas. Aklumas. Paslaptis. Baimė. Konfliktas. Pasitikėjimas. Trintis. Rankos. Bėgimas. Tolis. Šaltis. Alsavimas. Įtampa. Laikas. Dienos. Lūpos. Akimirka. Skausmas. Klausimas. Šiurpas. Trauka. Siūlas. Šypsosi. Suderinamumas. Komplikacijos. Eisena. Žiežirbos. Laužas. Skambesys. Šiluma. Kaina. Trepsėjimas. Pasiklysti. Aladinas. Kreipinys. Stebėti. Kulminacija. Apkabinimas. Durys. Ėjimas. Gylis. Srovė. Pyktis. Ramunės. Muzika. Varlės. Žolė. Mistika. Stebuklas. Dviese. Žinojimas. Atitikmuo. Kelionė. Nuospauda. Nerimas. Kelias. Sekundė. Tiksėti. Kupinas. Laimė. Turėti. Kvailumas. Tamsa. Tuštuma. Pažadas. Sekti. Šalia. Vakar. Būti. Kitur. Klausytis. Pieva. Garsas. Aidas. Šaukti. Matyti. Artumas. Tiesa. Silpnumas. Kirvis. Kraujas. Šviesa. Keistumas. Tikra. Šokis. Atiduoti. Karma. Tūnoti. Judesys. Lengvumas. Virpėti. Karštis. Vaidmuo. Kaukė. Istorija. Naujas. Liūdesys. Kvapas. Legenda. Afrika. Sala. Vandenyje. Svajonė. Lytėti. Garbė. Saikas. Skonis. Rašyti. Laiškas. Kovoti. Kiekvienas. Žavėtis. Draugystė. Siela. Juokas. Likimas. Rytoj. Nebūti. Galbūt. Kalbėti. Ribos. Rėmai. Daina. Pirštai. Sintezė. Galvoje. Plyšti. Aiškumas. Pasaka. Teatras. Kojinė. Ryšėti. Atstumas. Laikyti. Paguoda. Atsakymas. Šiandien. Akistata. Rojus. Jūra. Mylėti. Lopas. Stiklinė. Akmuo. Tvirtumas. Savigrauža. Trenksmas. Kvatotis. Išnyko.

nežinoti

Nežinau, kur esu. Nežinau, kur einu. Nežinau, ką darau. Nežinau.
Atrodo tik, kad vis mažiau darausi reikalinga pasauliui. Ir žmonėms. Žmonės juk ir yra mažyčiai, skirtingi pasauliai. Skirtingai nutolę vieni nuo kitų. Ir turi skirtingą lempų skaičių, saulei atstoti.
Norėčiau savo pasaulyje turėti saulę.
Kartais man atrodo, kad vienintelė mano gyvenimo meilė yra liūdesys. Aš tokia atsidavus jam, kad nebemoku be jo kvėpuoti. Nemoku gyventi, be jo - nemoku. Visada grįžtu pas jį, kad ir kaip toli, rodos, nueičiau, ieškodama tos savo saulės.
O gal, iš tikrųjų, jos iš viso nėra?

Tikriausiai artėja tas laikas, tylių, į pagalvę įsikniaubusių naktų laikas, kai visas pasaulio liūdesys tyliai nugula blakstienas. Gal ne tik mano pasaulio, gal ir kitų pasaulių, nes tada tikrai negaliu patikėti iš kur jo gali būti tiek daug.

Kas mane sužalojo, mama? Kas man nutiko?
Kodėl aš nemoku būti laiminga? Kodėl mano pasaulis toks sunkus?..


Mes visi mėgstame pabūti aukomis. Todėl ir sunku būna kalbėti. Sunku, nes aš nenoriu būti auka. Aš noriu būti karys. Aš norėčiau turėti tikrą kardą ir kovoti ne su savimi. Aš pavargau. Aš labai pavargau nežinoti.

Nė vienas kelias, kuriuo einu, nėra nė trupučio teisingesnis už tuos, kurie buvo. Žmonės sako, visada reikia eiti pirmyn, nes grįžimas atgal niekada neduoda nieko gero. O aš tik taip norėčiau grįžti atgal ir padaryti dalykus kitaip. Aš pavargau galvoti - o kas, jeigu?.. Gal dabar aš žinočiau, ką reiškia būti laiminga, gal dabar aš priimčiau daugiau ten, vidun, nei tik liūdesį ir baimes.

Kartais man atrodo, kad aš iš viso nemoku jausti. Nieko šilto, nieko tikro.
Ir mano liūdesys gal net nėra tikras, tik mažytės paranojos, kad gyventi būtų įdomiau.

Niekada nenustokite tikėti, vaikai, niekada. Šviesesniu rytojumi, gerais žmonėmis. Niekada nepasiduokite baimei, nes paskui bijosite visą likusį savo gyvenimą. Bijosite prarasti, todėl prarasite viską, po truputį, iš lėto. Bijosite įskaudinti, todėl skaudinsite tuos, kurie jums be galo brangūs. Bijosite būti įskaudinti, todėl įsiskaudinsite patys, skaudindami kitus ir juos prarasdami.

Mama, kodėl aš neužaugau geru žmogumi?


Nežinau, ar žinote, ką reiškia neturėti pasaulyje ką paimti už rankos. Neturėti kam padėti galvą ant peties. Nežinau, ar žinote, ką reiškia, verkti į popieriaus lapą ir jaustis tokiu svetimu, tokiu velniškai svetimu šioje žemėje. Neturėti to žmogaus. To savo žmogaus, kuriam galėtum išpasakoti save iki kraujo. Kuris nesmerktų, bent kartą gyvenime, nežiūrėtų klausiančiomis akimis ir nepultų guosti. Kuris tiesiog pasakytų, kad padarei gerai ir priverstų patikėti, jog nesergi. Nes kol nėra, kas padetų ranką ant peties ir pritariamai linkteltų - aš visada galvoju, kad susimoviau.

Aš nemoku gyventi viena, mama.

Ir tik todėl, o kaip norėčiau, kad tik todėl man atrodytų, kad aš sumoviau visą savo jauną ir durną gyvenimėlį ir sėkmingai tai darau toliau.
Man reikia draugo. Man reikia žmogaus. Man reikia, kad kas nors pagaliau iš tikrųjų mane pažintų. Man savęs viduje per daug. Bet aš neturiu laiko prisijaukinti, man reikia to dabar..


Mama, pasakyk, kad aš tai ištversiu. Aš juk galiu būti stipri.

rytoj bus geriau, rytoj bus geriau..
o tada vėl iš naujo.