nutrūkti

Aš kartais dūzgiu kaip bitė ir sukuosi vietoje. Kaip vėjo malūnėlis. Nes nemoku, nemoku ištrūkti iš čia. Iš savęs, taip, kad nesapnuočiau, kad negirdėčiau, kad nejausčiau tų gijų, tįstančių ir galiausiai nutrūkstančių. Laikas čia kaltas, nes niekad nespėju jo suskaičiuoti..

Aš sumišusi, kaip išsibarstę pieštukai, trim tūkstančiais spalvų; aš juokiuosi, verkiu, dainuoju ir krentu tiesiai tau į delnus, o tu juos patrauki. Nemoku būti taip, kaip tenka visada, nemoku būti už nugaros, nemoku šypsotis į lubas, kai visko per daug ten ir nėra kaip iškratyti. Nemoku tau sakyti labas ir nesiųsti velniop, nemoku siųsti velniop tų, kuriuos iš tikrųjų
norėčiau. Viskas pasaulyje ne taip. Ne taip ir viskas! Trenkiu kumščiu į menamą stalą ir išeinu, kol dar skamba..

O tu, tu išgerk dar vieną, o gal ir dar, nes tai geriausia, ką tu moki daryti, tada apsisuk tris kartus apie savo ašigalį ir iškelk dar vieną, ultimatumą. Kol trūks kantrybė ir subyrėsiu, kaip nutrauktas perlų vėrinys, ant grindinio. Išsibarstysiu, pasimesiu, niekada nebesurinksi. Ir nerinksi, užmigsi - padauginai.

Ką ten perlai, perlai buvo vakar, šiandien tik stiklas, medis, molis ir visa kita, kas nulipdyta rankomis. Taip, aš nulipdyta rankomis, taip, ne tavo rankomis. Niekas niekada manęs gabalėliais nerinko ir dėl to dabar aš nekenčiu tavęs. Taip, tavęs, ne ko kito. Nes tavo akyse aš kartą patikėjau. Iš naujo. Naivume tu mano, sakytų močiutė, jei tos gijos tarp mūsų nebūtų nutrūkę dar kol smėlio dėžėje prie šulinio pienes skaičiuodavau ir tikėjau, kad varlėms nereikia kvėpuoti.

O gal tai jos iš aukštai, prisiminę, mane smaugia? Gal tai ne tu, gal tai ne aš, gal tai tik maža laukų varlytė? Ta, kur įšoka į mintis ir nepaliauja spurdėti, o man atrodo, kad pasaulio pabaiga prasidėjo mano galvoje ir tuoj išplis į pasaulį. Bet tavęs nepalies, ne, tokie, kaip tu - nemiršta. Dičiai nemiršta, jie gyvenimui reikalingi. Jie SAU reikalingi. Kaip niekas kitas niekada gyvenime net nedrįso sau būti reikalingas.

O aš sau nereikalinga. Tokia aš sau - nereikalinga. Išklerusi, kaip sena kėdė, krentančiomis kojomis, girgždanti ir aimanuojanti tomis minutėmis, kai bitės sparnais ima smaugti, kai tavo akys įsirėžia taip giliai po oda, kad norisi ją visą nudraskyti ir išmesti, išmesti tave lauk, taip, kaip leidai man išmesti save.

Šypsokis, tai tavo pasaulio ginklas. Nebėra, kas sakys tau tai, ko nenori girdėti. Nebėra, kas vers galvoti, kai tik nori kukliai tylėti. Nebėra, kas stums su virtine problemų dorotis. Skendėk jose, svarbiausia juk svajos spalvotos ir šviesi ateitis, nes tokius kaip tu - visada kas nors iškrapštys.

Uždusinti maža, pasmaugti. Grąžinti man dalį manęs, kurioje pusė pasaulio galėtų prasmegti. Beširdiška, žema. Dėkinga aš.
Nebebus, kas sakys - šviesa lange dega - nebebus ir šviesos, nes uždažė langą. Nėra. Nebuvo, girdi?

Įsiklausyk -
nutrūko.
Gijos.
Ir įkrito
į upę..




*Johny Cash - hurt.mp3

[ne]patikti

Man kartais užtenka vėjo, ir aš šypsausi. To vėjo, iš tavo lūpų, kur gali jausti kai šnabždi kažką. Tyliai tyliai arti arti priėjęs. Suvirpa kojos ir aš juokiuosi. Man patinka sapnuoti.

Dar man patinka nustoti rytais skubėti. Vėluoji ir ką. Vis tiek vėluosi, nepriklausomai nuo to ar bėgsi į autobusą ar nueisi į jį. Man patinka kaip išbėgus į lauką plaukai pakyla nuo vėjo išsirango kaip gyvatės ant veido ir trukdo žiūrėti į laiką. Žinau kodėl - nereikia žiūrėti. Juk smagiausia be laiko gyventi. Nuo aušros iki aušros. O vietoj laikrodžių - tavo akys.

Man patinka kaukšėti susikrimtus Mickevičiaus gatve, rytais, o ypač kai lapai krenta ir nori lyti. Kiek daug žmonių praskuba pro mane ir tik retas pažiūri. O aš norėčiau, kad jie stabteltų, sekundei, prie manęs. Aš norėčiau pakviesti juos kavos ir nuraminti. Juk rytais viskas turi būti gerai. Pasauliai griūva naktimis, o rytais vėl viskas būna gerai, ar ne taip?

Man tik nepatinka tyla liftuose, kai žmonės neturi kur žiūrėti. Ir ypač, kai neturi ką pasakyti. Mato tave kas rytą vis ten pat ir tuo pačiu laiku ir vis tiek neturi ką pasakyti. Juokinga, juk ir nereikia nieko sakyti. Viskas pasaulyje jau seniai pasakyta.

Ir nepatinka man tamsa laiptinėje, kai vakarais grįžtu. Ji ten tokia tiršta, kad vienądien tikrai į ją atsitrenksiu. Man nepatinka tamsa, labai nepatinka. Šviesoje juk viskas gražiau, ir į tave šviesoje man labiau patinka žiūrėt. Tada kiekvienas milimetras odos spindi. Kvadratinis, žinoma. Kodėl žmonės viską skaičiuoja kvadratais?

Ir man nepatinka, kad visada lieku viena. Ir kad visi keliai galiausiai nuo manęs nusisuka. Man nepatinka, kad manęs nemato taip, kaip aš norėčiau, jog matytų. Man nepatinka, kai žmonės bijosi vien todėl, kad aš nebijau klausti. Man nepatinka, kad išeina tada, kada aš mažiausiai noriu paleisti. Man nepatinka liūdnos gatvės ir tai, kaip jie į mane žiūri. Man nepatinka sustirę pirštai ir tai, kad tu tyli. Man nepatinka būti tik vakar, aš vis dar laukiau rytojaus. Man nepatinka klausti savęs ir žinoti, kad viskas ir vėl šitaip.

Norėčiau sudėt savo rankas ne savo kišenėse ir klausyti kaip traška cigaretė tavo lūpose. Iš ryto. Norėčiau dar kartą išgirsti tai, ką kartojai, kas kėlė ir nešė atgal ten. O svarbiausia - buvo tikra. Norėčiau mokėti nustoti galvoti, nustoti norėti, nustoti tikėti, nustoti laukti. Kol kas nors pasikeis ir pagaliau tikrai ims lyti. Norėčiau išeiti taip, kaip neišėjau nė karto tada, kol dar buvo laikas. Išeiti taip, išeiti visam, kad tai ne aš dabar nenorėčiau išvyst tavo veido..

Laukti

Anksčiau aš visada laukdavau tavęs stotyse, traukiniams pravažiuojant. Laukdavau, laikrodžiams tiksint tuos pačius skaičius vėl ir vėl. Kol vanduo pakildavo iki kulkšnių. Nebūdavo šalta. Nebūdavo nei sūru, nei vieniša, nei ilgu. Atrodė, tada, kad tik toks gali būti šiandien mano gyvenimo tikslas - sulaukti tavęs. Ir visa kita sutirpdavo aplinkui, kam dar gyventi, kam dar kvėpuoti, jei žinai, kad nebebus?.. tavęs.

Taip aš išmokau pamiršti paukščius padangėse, išmokau niekada nenuleisti akių, net jei ir vėjais virkdydavo pavargusias akis. Pavargusias žiūrėti į tolį - o gal, o gal tai tas traukinys ir gal tai tu jame. Tik tu.
Išmokau stovėti kaip karys šviesos apleistam lauke ir virsti rūku. Iš lėto, taip, kaip šiandien virstama daržovėmis. Išmokau pamiršti laikrodžius, nuolat mušančius tuos pačius skaičius. Vėl ir vėl. Išmokau kvėpuoti traukinio dūmais, lytėti - bėgiais, jausti - tavimi. Tuo, kurio nebuvo.

Žinau, daug dalykų kitądien nebeatrodo taip pat net jei ir niekas nesikeičia. Net jei ir nesumerki akių valandomis. Paromis. Savaitėmis. Laukiant laikas sustoja šešis tūkstančius kartų iš naujo ir gali girdėti kaip tavo paties kraujas apleidžia pirštų galus. Gali išmokti nebejausti šalčio, gali išmokti vaikščioti nuolatos apsemtais šaligatviais. Iki kulkšnių. Gali išmokti nebepakelti akių į dangų ir niekada nenuleisti smakro žemyn. Gali išmokti nustoti virpėti, kaip virpa smuiku užgintos stygos. Gali išmokti neliesti kojomis žemės, pleventi ore, it rūkas, it visos tos aimanos, kuriomis tavęs laukiau. Bet negali išmokti nebelaukti..

Suprask, kartą užmynus miną nuosavam sode - nebegali pasitraukti. Tenka įminti tvirtai ir žydėti diemedžiu. Arba akmeniu. Į savo langus, pro kuriuos tuomet jau nebėra kam žiūrėti. Vardan ko? kad sulaukti. Pamatyti dar kartą tas akis, žinoti, kad gyvas, kad kiti pasauliai nėra kitapus laiko, kad iš ten sugrįžtama, jei kažkas labai laukia. O kas, o kas jei aš nepakankamai laukiau?..