nutrūkti

Aš kartais dūzgiu kaip bitė ir sukuosi vietoje. Kaip vėjo malūnėlis. Nes nemoku, nemoku ištrūkti iš čia. Iš savęs, taip, kad nesapnuočiau, kad negirdėčiau, kad nejausčiau tų gijų, tįstančių ir galiausiai nutrūkstančių. Laikas čia kaltas, nes niekad nespėju jo suskaičiuoti..

Aš sumišusi, kaip išsibarstę pieštukai, trim tūkstančiais spalvų; aš juokiuosi, verkiu, dainuoju ir krentu tiesiai tau į delnus, o tu juos patrauki. Nemoku būti taip, kaip tenka visada, nemoku būti už nugaros, nemoku šypsotis į lubas, kai visko per daug ten ir nėra kaip iškratyti. Nemoku tau sakyti labas ir nesiųsti velniop, nemoku siųsti velniop tų, kuriuos iš tikrųjų
norėčiau. Viskas pasaulyje ne taip. Ne taip ir viskas! Trenkiu kumščiu į menamą stalą ir išeinu, kol dar skamba..

O tu, tu išgerk dar vieną, o gal ir dar, nes tai geriausia, ką tu moki daryti, tada apsisuk tris kartus apie savo ašigalį ir iškelk dar vieną, ultimatumą. Kol trūks kantrybė ir subyrėsiu, kaip nutrauktas perlų vėrinys, ant grindinio. Išsibarstysiu, pasimesiu, niekada nebesurinksi. Ir nerinksi, užmigsi - padauginai.

Ką ten perlai, perlai buvo vakar, šiandien tik stiklas, medis, molis ir visa kita, kas nulipdyta rankomis. Taip, aš nulipdyta rankomis, taip, ne tavo rankomis. Niekas niekada manęs gabalėliais nerinko ir dėl to dabar aš nekenčiu tavęs. Taip, tavęs, ne ko kito. Nes tavo akyse aš kartą patikėjau. Iš naujo. Naivume tu mano, sakytų močiutė, jei tos gijos tarp mūsų nebūtų nutrūkę dar kol smėlio dėžėje prie šulinio pienes skaičiuodavau ir tikėjau, kad varlėms nereikia kvėpuoti.

O gal tai jos iš aukštai, prisiminę, mane smaugia? Gal tai ne tu, gal tai ne aš, gal tai tik maža laukų varlytė? Ta, kur įšoka į mintis ir nepaliauja spurdėti, o man atrodo, kad pasaulio pabaiga prasidėjo mano galvoje ir tuoj išplis į pasaulį. Bet tavęs nepalies, ne, tokie, kaip tu - nemiršta. Dičiai nemiršta, jie gyvenimui reikalingi. Jie SAU reikalingi. Kaip niekas kitas niekada gyvenime net nedrįso sau būti reikalingas.

O aš sau nereikalinga. Tokia aš sau - nereikalinga. Išklerusi, kaip sena kėdė, krentančiomis kojomis, girgždanti ir aimanuojanti tomis minutėmis, kai bitės sparnais ima smaugti, kai tavo akys įsirėžia taip giliai po oda, kad norisi ją visą nudraskyti ir išmesti, išmesti tave lauk, taip, kaip leidai man išmesti save.

Šypsokis, tai tavo pasaulio ginklas. Nebėra, kas sakys tau tai, ko nenori girdėti. Nebėra, kas vers galvoti, kai tik nori kukliai tylėti. Nebėra, kas stums su virtine problemų dorotis. Skendėk jose, svarbiausia juk svajos spalvotos ir šviesi ateitis, nes tokius kaip tu - visada kas nors iškrapštys.

Uždusinti maža, pasmaugti. Grąžinti man dalį manęs, kurioje pusė pasaulio galėtų prasmegti. Beširdiška, žema. Dėkinga aš.
Nebebus, kas sakys - šviesa lange dega - nebebus ir šviesos, nes uždažė langą. Nėra. Nebuvo, girdi?

Įsiklausyk -
nutrūko.
Gijos.
Ir įkrito
į upę..




*Johny Cash - hurt.mp3