[ne]patikti

Man kartais užtenka vėjo, ir aš šypsausi. To vėjo, iš tavo lūpų, kur gali jausti kai šnabždi kažką. Tyliai tyliai arti arti priėjęs. Suvirpa kojos ir aš juokiuosi. Man patinka sapnuoti.

Dar man patinka nustoti rytais skubėti. Vėluoji ir ką. Vis tiek vėluosi, nepriklausomai nuo to ar bėgsi į autobusą ar nueisi į jį. Man patinka kaip išbėgus į lauką plaukai pakyla nuo vėjo išsirango kaip gyvatės ant veido ir trukdo žiūrėti į laiką. Žinau kodėl - nereikia žiūrėti. Juk smagiausia be laiko gyventi. Nuo aušros iki aušros. O vietoj laikrodžių - tavo akys.

Man patinka kaukšėti susikrimtus Mickevičiaus gatve, rytais, o ypač kai lapai krenta ir nori lyti. Kiek daug žmonių praskuba pro mane ir tik retas pažiūri. O aš norėčiau, kad jie stabteltų, sekundei, prie manęs. Aš norėčiau pakviesti juos kavos ir nuraminti. Juk rytais viskas turi būti gerai. Pasauliai griūva naktimis, o rytais vėl viskas būna gerai, ar ne taip?

Man tik nepatinka tyla liftuose, kai žmonės neturi kur žiūrėti. Ir ypač, kai neturi ką pasakyti. Mato tave kas rytą vis ten pat ir tuo pačiu laiku ir vis tiek neturi ką pasakyti. Juokinga, juk ir nereikia nieko sakyti. Viskas pasaulyje jau seniai pasakyta.

Ir nepatinka man tamsa laiptinėje, kai vakarais grįžtu. Ji ten tokia tiršta, kad vienądien tikrai į ją atsitrenksiu. Man nepatinka tamsa, labai nepatinka. Šviesoje juk viskas gražiau, ir į tave šviesoje man labiau patinka žiūrėt. Tada kiekvienas milimetras odos spindi. Kvadratinis, žinoma. Kodėl žmonės viską skaičiuoja kvadratais?

Ir man nepatinka, kad visada lieku viena. Ir kad visi keliai galiausiai nuo manęs nusisuka. Man nepatinka, kad manęs nemato taip, kaip aš norėčiau, jog matytų. Man nepatinka, kai žmonės bijosi vien todėl, kad aš nebijau klausti. Man nepatinka, kad išeina tada, kada aš mažiausiai noriu paleisti. Man nepatinka liūdnos gatvės ir tai, kaip jie į mane žiūri. Man nepatinka sustirę pirštai ir tai, kad tu tyli. Man nepatinka būti tik vakar, aš vis dar laukiau rytojaus. Man nepatinka klausti savęs ir žinoti, kad viskas ir vėl šitaip.

Norėčiau sudėt savo rankas ne savo kišenėse ir klausyti kaip traška cigaretė tavo lūpose. Iš ryto. Norėčiau dar kartą išgirsti tai, ką kartojai, kas kėlė ir nešė atgal ten. O svarbiausia - buvo tikra. Norėčiau mokėti nustoti galvoti, nustoti norėti, nustoti tikėti, nustoti laukti. Kol kas nors pasikeis ir pagaliau tikrai ims lyti. Norėčiau išeiti taip, kaip neišėjau nė karto tada, kol dar buvo laikas. Išeiti taip, išeiti visam, kad tai ne aš dabar nenorėčiau išvyst tavo veido..