Laukti

Anksčiau aš visada laukdavau tavęs stotyse, traukiniams pravažiuojant. Laukdavau, laikrodžiams tiksint tuos pačius skaičius vėl ir vėl. Kol vanduo pakildavo iki kulkšnių. Nebūdavo šalta. Nebūdavo nei sūru, nei vieniša, nei ilgu. Atrodė, tada, kad tik toks gali būti šiandien mano gyvenimo tikslas - sulaukti tavęs. Ir visa kita sutirpdavo aplinkui, kam dar gyventi, kam dar kvėpuoti, jei žinai, kad nebebus?.. tavęs.

Taip aš išmokau pamiršti paukščius padangėse, išmokau niekada nenuleisti akių, net jei ir vėjais virkdydavo pavargusias akis. Pavargusias žiūrėti į tolį - o gal, o gal tai tas traukinys ir gal tai tu jame. Tik tu.
Išmokau stovėti kaip karys šviesos apleistam lauke ir virsti rūku. Iš lėto, taip, kaip šiandien virstama daržovėmis. Išmokau pamiršti laikrodžius, nuolat mušančius tuos pačius skaičius. Vėl ir vėl. Išmokau kvėpuoti traukinio dūmais, lytėti - bėgiais, jausti - tavimi. Tuo, kurio nebuvo.

Žinau, daug dalykų kitądien nebeatrodo taip pat net jei ir niekas nesikeičia. Net jei ir nesumerki akių valandomis. Paromis. Savaitėmis. Laukiant laikas sustoja šešis tūkstančius kartų iš naujo ir gali girdėti kaip tavo paties kraujas apleidžia pirštų galus. Gali išmokti nebejausti šalčio, gali išmokti vaikščioti nuolatos apsemtais šaligatviais. Iki kulkšnių. Gali išmokti nebepakelti akių į dangų ir niekada nenuleisti smakro žemyn. Gali išmokti nustoti virpėti, kaip virpa smuiku užgintos stygos. Gali išmokti neliesti kojomis žemės, pleventi ore, it rūkas, it visos tos aimanos, kuriomis tavęs laukiau. Bet negali išmokti nebelaukti..

Suprask, kartą užmynus miną nuosavam sode - nebegali pasitraukti. Tenka įminti tvirtai ir žydėti diemedžiu. Arba akmeniu. Į savo langus, pro kuriuos tuomet jau nebėra kam žiūrėti. Vardan ko? kad sulaukti. Pamatyti dar kartą tas akis, žinoti, kad gyvas, kad kiti pasauliai nėra kitapus laiko, kad iš ten sugrįžtama, jei kažkas labai laukia. O kas, o kas jei aš nepakankamai laukiau?..