Aš mėgčiau įmerkti galvą į vandenį ir pabūti taip minutėlę, vanduo ramina. Mėgčiau, jei akys paskui neperštėtų dar labiau, nepaisant to nuolatinio perštėjimo. Bet dabar tenka kitaip - dabar aš žiūriu į jį, į tą mažyti gražų žmogeliuką, kuris sako "nupiešk man avį" ir perštinčios akys atgyja. O aš sakau - aš tau ją tikrą padarysiu! Kalėdoms.. O jis sako, sako, tylėk, žodžiai tik trukdo mums viens kitą suprasti.
Ir tyliu. Ir visados tylėčiau, jeigu tik tos akys taip pat vis į mane žiūrėtų. Aš nemoku paaiškinti, taip yra ir tiek - tos akys spindi magija.
Sako, du priešingi poliai vienas kitą traukią, dar sako, kad viską mokslu paaiškinti gali. Gal, nežinau, nemėginau niekada visko paaiškinti. Nei mokslu, nei šiaip žodžiais. Ką tikrai žinau, tai, kad mane, kaip neigiamą polį net labai traukia tos teigiamos akys. Galėčiau dienomis taip ir žiūrėti. Tyliai. Ir leisčiau sau leisti jas suprasti. Ir tuos milijonus planetų, kurios tose akyse nardo.
Žinai, ko labiausiai norėčiau? Norėčiau mokėti neleisti toms akims niekada suaugti. Suaugę nieko nesupranta, sako mažas gražus žmogutis Žebriūno juostoje, o šalikėlis ant kaklo taip ir plazda, mėtomas vėjo kaip kad aš, kartais plazdu, vėjo plėšoma. Ir šypsosi garbanomis nupuošta galva. Ir jo akys, visai kaip tos.. net jei ir niekada jų nesumaišytum, net jei suaugusiems jos niekada neatrodytų vienodos. Matyti negali taip žiūrėdamas, visada reikia žiūrėti kitaip - nuoširdžiai ir kartais užsimerkus.
Ką daryti, kai languose neapsigyvena šerkšnas? Kai neištapo jų peizažais iš nepažįstamų pasakų. Ne tų, kuriose bajoraičiai nori tapti karaliais ir išjoja ieškoti tautos, kuriai trūktų vieno, geriau iš tų, kuriose vaikai nori tapti didvyriais. O didvyris tai tas, kuris nudobia slibiną. Kartais net nesvarbu dėl ko jį nudobia - dėl karalaitės, dėl garbės, svarbiausia - nudobia. Aš norėčiau irgi tapti didvyriu. Norėčiau mokėti nudobti tą slibiną, tą, kur manyje tūno, kur mano vaikystę valgo ir sako, kad žiūrėti užsimerkus tai tas pats, kas eiti atbulomis. Ir iš kart - į duobę, nes laikas juk į priekį juda, laiko tiesė erdvėje neina atgal, niekada, niekada neina.
Iš tikrųjų, visai ne tas pats. Jei jau jam taip atrodo - tai lai ir eina atgal, lai krenta į duobę, o aš, aš geriau saugosiu tas akis sapnuose ir neleisiu tau niekada grįžti. Uždarysiu tave galvoje į dėže ir neduosiu valgyti, užklijuosiu ir išskrisiu į kitą planetą, pas tas akis, kurios galbūt mane prisijaukins. Aš jas juk laistysiu. Ir užstosiu nuo vėjo, kad nesuplėšytų.
O mano slibinas - suaugęs ir nieko jis nesupranta. Ugnimi degina, baimes kursto, sienas stato ir muša, kas kartą, vos apie tave pagalvoju. O kartais ir kalba, kalba, kad tik tylos man būtų per maža, sako - suauk, ruduo čia. O aš tyliai kandu pirštų galus ir galvoju, kad ne ruduo - žiema mane nuramina, išpiešia šerkšnu ir akys nebe taip peršti, paleidžia snaiges į delnus ir grįžta visos pasakos į langus. Galvoju, kad ne ruduo - žiema sušukuos susivėlusius plaukus ir leis dar kartą pažiūrėti į tas akis, magijos pilnas. Galvoju, kad ne ruduo - žiema, mano slibiną devynis kartus dar žiemos miegu užmigdys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą