Kalėdos

Kažkaip viskas keistai šiemet.. Kalėdos atėjo per anksti ir jau spėjo išeiti, tuo nuogu ir slidžiu, po balomis besislepiančiu ledu. Nebėr. Dovanos taip pat atėjo per anksti, kas niekada nevyksta šitaip, visada išlaukiam To ryto, To laiko ir Tos rytinės nuostabos šalia mirgant eglutei. Eglutė šiemet tik ką tik įgavo mirgėjimo, mano visai nevaisingomis pastangomis. Ne tokia eglutė, matyt, kad ir nuotaika ne tokia. Matyt, kad ir viskas ne taip. Ir toje trobelėje laukuose bus kažkaip ne taip. Per maža mūsų. Tik mes ir seneliai. Tik tiek. O ko gi daugiau ir bereikia.. Bet juk Kalėdos tai. Ar gali taip būti visiems nesvarbu? Nesvarbu, kad ko gero tai paskutinės tokios Kalėdos?.. O gal mes vis dar neišėjome iš neigimo stadijos? Bet kažkada juk teks pripažinti - ko gero jau tais naujaisiais metais liks vienu mažiau. Liks tuščia labiau ir viskas keisis.. Ar to per maža bent per šventes pamiršti savo ego ir visas susigalvotas problemas? Yra svarbesnių dalykų pasauly, yra žmonės ir yra jų paskutinės Kalėdos.

Keista, kad akimirką pamėginus džiaugtis tomis Kalėdomis tik dar giliau liūdna pasidaro. Ateis laikas ir aš bėgsiu nuo tokių Kalėdų, kaip kad bėgdavau anksčiau. Kai nieko nesupratau, nes suprasti nenorėjau. Dabar suprantu šį bei tą, taip, kaip noriu, nežinau ar gerai. O kas iš viso yra gerai? Ar gerai, kad žiema baigės? Ar gerai, kad žmonės dirba per Kūčias? Ar gerai, kai neturi kam pakuoti Kalėdinę dovaną? Ar gerai, ar gerai..? Ne.

Nekalbėkim dabar apie tai, juk vis dėl to - žiba. Akyse. Eglutė. Žiba tūkstančiai lempučių iš mūsų pačių gyvenimų ir niekada jos nesusideda tvarkingiau nei per šį tylų tylų laiką - Kūčias. O mes gal vėl trauksim šiaudus iš po stalo, tylėsim srėbdami kūčiukus ir nežinau ką jausim. Žinau, ką jausiu aš. Ryšį, kad ir koks jis būtų. Tiek daug išgyvenęs dabar jis kone tobulas. Akyse net pilna kaip. Ir net apsiverstų liežuvis pasakyti kaip, bet tie žodžiai visada viską sugadina. Gera turėti namus, į kuriuos gera grįžti. Gera turėti tėvus, su kuriais visos Kalėdos mielos, tik kartais, būna, pats to nesupranti. Gera. Ir juk viskas ne apie tai, kiek sniego už lango, ne apie tai, kiek viskas tikra, ne apie lemputes ir eglutes - apie mus. Ir visą kitą laiką..


Kažkaip norėtųsi duoti daugiau Kalėdų kitiems. Tik kaip?



Su šventėmis, įsivaizduojamas mano dienoraščio skaitytojau.
Pagalvok apie savo šventes tyliai, kol jos dar nepabėgo.
Nuoširdžiai ir naiviai, kaip vaikas. Nes tik tada pasakos tampa tikros..