prisimink, kad mirsi

Skamba galvoje. Kalė ir įkalė, kaltu, taip stipriai, kad dar dabar smilkinį skauda. Prisiliesti negaliu. Mėlynai gal užgis, neužgis, tris kartus į grindis.. Ir viskas tik dar labiau susitrypė po kojomis. Neišaugu aš savęs, kad ir kaip norėčiau. Neišaugu ir savo naivių kaprizų po sniegą lakstyti, iki kol gelia užgelia ir pasidaro gera. Nes nejauti. Taip dėl tavęs visus tuos metus sniegu užkamšyti krūtinę mėginau. Kas kartą, vos tik šmėstelėdavai akyse. O tada staiga viskas ėmė ir pasikeitė. Pasikeičiau aš, o gal man tik pagaliau gėlė užgėlė krūtinę? Taip, kad gera, taip, kad nieko nejaučiu, taip, kad plaka tik tada, kai permuša. Iš ryto vakaro, po blogo blogo sapno. O tada nebegera. Tada tik liūdna, giliai giliai liūdna, kad nebebūsiu jau tuo mielu ir pūkuotu padaru, kurį norisi laikyti spintelėje prie lovos ir apkabinti kas rytą. Per daug užgėlė, atkapstyti neištvertų mano kojos šiandien. Rytoj taip pat.

Žinau tik, kad tos akys dar niekada taip į mane nežiūrėjo. Bijau tų akių, tokių akių, per daug pažįstamo ten, tas jausmas, ta tyla, tas mažas pasislėpęs, visa žudantis pyktis.. Tu geriau užsimerk. Ir leisk man augti. Dar truputį paaugti. Ne iki aukštakulnių, ne, jie tik gyvenimą padaro sudėtingu. Nereikia man vaikų malūne ir penkiolikos buvusių vyrų. Nes protingi niekada nekištų galvos į mano žemę, ką? Ir ne, ne iki sijonų su skeltukais ar be jų, tik iki noro tikėti. Kad dar yra kažkas verta pasaulyje. Verta stengtis, verta aukotis, verta brandinti ir šildyti idant pražystų. "Prisimink, kad mirsi". Ar dar liko kažkas verta šito laiko?

Svetimose paklodėse neišriedančias ašaras skandinti - skandinu, kaip kad ir skandinau. Iki kol šilti delnai glosto kaklą. Sniege žudyti save - žudau, kaip kad ir žudžiau. Iki kol nebeliko prasmės ir kelio atgal. O ką dabar? O kur dabar? O kaip dabar eiti? Į ką įsikibti, kam juoktis? Kam dovanas Kalėdoms rišti kaspinais ir kur visas paslaptis užkasti? Tyliai tyliai kaip tik galima, po antklodėmis tylint. Akys tavo apsiniaukė. O aš tik pabudus supratau, kad geriau tikėti, nei netikėti. Geriau mylėti, nei nemylėti. Geriau tyliai ir kantriai ištylėti, bet niekada niekada neleisti pasauliui prisiliesti. Geriau tuzinais nereikalingų skrajučių į tavo pašto dėžutę kristi ir būti išmestai su šiukšlėmis, nei leisti tau galvoti, kad neturi kam rūpėti.

Tebūnie, juk dar ne tiek vejais mėtė mane šakomis ir leido kristi idant išmokčiau skristi. Juk mano sienos tvirtu moliu drėbtos, o krūtinė sniegu užsnigta, ką po galais ji gali jausti? Tylėk, jei nori. Bėk, užsimerk. O aš būsiu čia ir iš visų jėgų bandysiu būti, būti taip, kaip ir anksčiau, kad galėčiau mirti dabar, kad galėčiau mirti bet kurią sekundę bet kuriam laike, žinodama, kad pirštų galai nešąla tavo ir šviesa languose dar dega. Nes būti geriau, nei nebūti. Nes tokie, kaip tu, patys savaime jau yra verta. Nors ir ne mano gyvenimui skirta.