Žinai, norėčiau papasakoti tau apie tai, bet prisibijau, kad tada viskas išsisklaidys, kaip miltai nuo pirštų galų, kai papūti. Norėčiau parodyti, kaip moku džiaugtis ir kokia užaugus mano mažoji mergaitė - baimė. Didelė jau, kasdien darosi vis savarankiškesnė. Kartais ir ožiuojasi. Baramės, tuomet. Atimu iš jos spalvotus pieštukus. Ne, ne visus, tik geltonus. Ir uždarau į stalčių. Žinoma, ji moka pati iš jo išlipti ir susiranda tuos pieštukus. Ko gero, slėpti taip ir neišmokau. Tik save, tik didelėm ir nenugriaunamom Berlyno sienom, bet ne pieštukus ir ne tada, kada tikrai reikia.
Norėčiau kada išlaipinti tave iš lovos anksti anksti ryte ir pasikviesti pasiklausyti miesto. Miestas rytais nepaprastai žavus. Dar nesutryptas, neužgniaužtas tūkstančių skirtingų kvėpavimo ritmų. Toks vienišas ir ramus. Toks ramus, kad, rodos, gali jausti tą tirštą ramumą besisunkiant į savo odą. Pradedant skruostais ir lėtai beplintant į visas puses. Man patinka, kai būna ramu. Tiesiog ramu ir gera, kaip geriant nežinia kelintą vyno taurę, nežinia kuriuo paros metu, nežinia po keliomis antklodėmis ir nežinia su kuo. Tada būti pasidaro taip paprasta. Taip, lyg visas kada nors buvimo tikslas ir yra - būti. Tik tiek ir tuo pačiu kiek daug, ką.
Dar norėčiau, kad bent kartą gyvenime man netrūktų žodžių pasakyti tai garsiai. Tą pačią akimirką, kai ilgai galvojęs manai pagaliau radęs tinkamą - pamiršti. Iš karto. Blykst! ir nebėra. O gal nebuvo? Gal tik minties bug'as čia. Gal tik nervinis tikas smegeny. Gal. gal. gal. Galėčiau - nupieščiau. Galėčiau - gaidžiu išgiedočiau. Galėčiau - vandeniu nukrisčiau. - Negaliu.
Parašyk man laišką iš visų Paryžių, kuriuose kada nors buvai. Prancūziškai ir iš kitos pusės. Parašyk apie tai, apie ką aš galvoju naktimis bestebėdama amžinai nesikeičiančias ir nedrįstančias krustelėti lubas. Parašyk apie vėjus galvoje ir kelnių klešnėse, kurie kartais ima ir apsuka tave trim šimtais šešiasdešimt laipsnių kampu ir nepataiko į vartus. Parašyk apie vakarus, kai svajonės išsipildo ir akimirksniu subliūkšta, dar net nespėjus pagalvoti apie rytą. Parašyk apie juos, tuos, kurie tave raštais išmargino, spalvomis nudažė ir išdegti įdėjo. Parašyk apie mane, taip, lyg manęs nė nebūtų. Parašyk apie mane, taip, kaip niekada niekam nerašei. Parašyk apie mane iš tikrųjų, taip, kaip viskas buvo. Kaklaraiščiais rankose ir burbulų pilnomis voniomis. Nublizgintais batais ir kava posėdžių kambariuose. Šokolado gabalėliais kišenėse ir veidrodžiais prie lovos. Monetomis ant palangės ir durimis be kabliukų. Pačiais neskaniausiais sumuštiniais gyvenime ir pigiu vynu. Paveikslais vakar ir suveltais plaukais. Žaliais šalikais ir labirintais svetimuose miestuose. Taip, kaip niekada nepamiršiu. Taip, kaip buvo reikalinga. Taip, kaip buvo gera. Taip, kaip buvo ramu. Taip, kaip buvo.
Sudėdama rankas šitaip, visada prisimenu tave. Keistume gyvenimo, ir net ne rudenį..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą