būna

Būna, kartais paskausta kojas nuo per ilgo sėdėjimo viename taške ar pozoje. Ir tas skausmas dažnai gena tave trypčioti it skrudinamam keptuvėje, iki kol išmankštini jas, tas pabodusias kojas. Būna, tas skausmas ne taip greit išnyksta, jis tarsi apsigyvena jose - tavo kojose - ir po truputį kramto tave nuo ten, kur skaudžiausia - nuo kelių linkių. Į visas puses. Tada trypčiok netrypčiojęs it skrudinamas ar elektra purtomas - nebesvarbu. Kol galiausiai skausmas laimi ir tu, susikrovęs lagaminus sakai "sudie" šitoms sienoms. Išeini pas kitas, bet žinai, kad ir jų laukia tas pats. Vis tos kojos..

Būna, kartais svaigimas pagauna tave visai netikėtai, užgniaužia gerklę idant negalėtum kvėpuoti, užmerkia akis, pakerta kojas ir priverčia širdį mušti taip, kad kiekviena menkiausia dalelyte savęs jauti tik ją. Ir nieko daugiau. Tik savo paties širdies ritmą. Tuk-tuk per gerklę, tuk-tuk per akis, tuk-tuk per kelius, tuk-tuk per pirštus, tuk-tuk - lyg būtų didžiuliu dangčiu tave apvožę. Tas garsas, tas kažkur atsimušantis garsas. Į tavo paties kaukolę, tikriausiai. O kurgi kitur?..

Būna pūgos už lango ir langai per toli. Būna prakirstos kaktos ir nusuktos akys. Būna tyras aklumas ir juodas melas. Sau pačiam. Kad bus kitaip. Kad dabar bus kitaip. Nes paskui būti kitaip negali, sako jie. Gal ir gerai sako. Nes nėra "paskui", nėra "po to", nėra. Yra tik dabar ir čia. Tik momentas. Va šitas, matai? Pagavai? Ne? Pats kaltas, o dabar jau per vėlu. Dabar jau kitas momentas. Ir greit pavargsti žmogus juos gaudyti, lyg juodą darbą dirbdamas. Užmerki akis ir prižadi sau, kad rytoj tikrai pagausi bent vieną jų. Juk vieno užtenka tau jaustis laimingu. O paskui ir dar vieno. O paskui ir dar. Ir vėl. O tada - pavargsti. Nepasotinamas. Tada ima skaudėti kojas ir tu krauniesi lagaminus. Vis tos kojos, sakai, vis tos kojos..

Būna, kad degtukų dėžutė tampa saugiausiu urvu įsikasti. Kai nematai jų - nereikia gaudyti. Kai neturi kojų - jos niekada nepaskausta. Kai neturi širdies - nereikia klausyti jos mušimo, kuris būna gąsdina, būna ramina, būna veda iš proto ir ten, kur ne pakeliui. Kai neturi galvos - nereikia galvoti apie galvojimą taip, lyg tik tam galva ir būtų reikalinga. Ne, dar jos reikia, kad širdies mušimą atremtų. O kam daugiau? Nežinau, gal kad kasas auginti galėtum. Juk reikia kasų, kaip be jų? Šalta žiemomis, perpučia galvą ir iškrenta visos mintys, rink sau kad nori, sniege išsimėčiusias, o kas jei pūga? O kas jei pirštai nušąla? Ištirpsta jos ten ir lieka tuščia. Nesmagu, jums, kai kišenėse tuščia. Nesmagu ir man, kai mano kišenėje tuščia. Todėl reikia kasų. Ir, matyt, dar daug ko reikia. Tik niekad nepagalvoji apie tai laiku, tik tada, kai tų kasų nebelieka.



Kiek ilgai nukritusi snaigė išlaiko savo formą jai tinkamoje temperatūroje, kol suyra?

make it sparkle, make it shine, make the magic all mine