pasiimk

Matyt metas toks, po to, kai išskrenda paukščiai. Kai nukrenta medžiai ir užšąla balos. Įspaudi pėdą sniege, o po tavęs dar trisdešimt pėdų - ir nieko nebelieka. Nieko, kas galvojai, galėtų būti tavo. Gal tik laikas toks, šerkšnais į langus įsispaudęs, girgždesiu po kojomis aimanuojantis, ir jauti, kaip lėtai ir kaip giliai jis eina. Vakar sakiau, kad reikia nustoti laukti, o šiandien vėl tyliu sniege ir laukiu bent mažiausios priežasties pakelti akis. Apšerkšnijo mano dienos - balta balta kur dairais..

Kartais tik taip norėčiau pravirkt tau į tuščius langus, susmukt sniege ir pasilikt iki kitos žiemos. Nes nebežinau, nebesusivokiu, kas baigėsi, o kas tik prasideda. Kur esu aš ir ar tu vis dar čia. Dar ką tik, rodos, juokiausi iš žmonių ir jų mažų nereikšmingų gyvenimų, grįstų susigalvotais jausmais, kaip vėl pamečiau save ir nebežinau jau, kas mano dėžutėj beliko tikra. Gal jau nieko, gal tai tik sudžiuvusios gėlės ir sulaužytos muzikinės dėžutės. Gal tai tik ištirpęs sniegas ir visos tavo šypsenos jame. Gal tai tik garsai, kurie dar kartas nuo karto sapnuojasi naktimis ir muša krūtinėn, gal - tik laikraščio skiautės su niekam negirdėtais vardais. Nežinau, kur pamečiau raktus į kitą pasaulį.

Pasiimk mane namo. Pasiimk už rankos taip, kaip visus milijonus naktų ji to laukė. Pasiimk taip, kad nebereiktų jau grįžti. Pasiimk, nes čia aš baigiu išprotėti. Nebežinau kelintą kartą kartoju - man SAVĘS viduje per daug. Tavęs per mažai. O gal atvirkščiai. O gal iš viso tuščia. O gal tik varnos virš galvos ir penkiolika traukinių į rytus. Gal. Gal raudoni klavišai tarp tavo šonkaulių ir vakar nupeštos vištos. Gal man tik reikia trumpam sniege užsikasti. Miške, kur net ir norėdamas niekas negalėtų rasti. Tada lengviau, tada gali galvoti, kad kažkas gal neranda, o ne kad neieško. Pasiimk mane į kitą planetą, kur saulė leidžiasi daugybę kartų, o šalia visada tavo rankos.


Pasiimk su savim.