kraustytis

Neseniai susidėjau čia savo "kontekstą", sudėliojau lyg save į lentynėles, kaip tik prieš šventes. Gal, kad Kalėdas jau galėčiau tvarkingai įsileisti, su visomis jų mandarininėmis kronikomis. Oi ne, ne apie degtine čia. O gal, kad tokią šaltą žiemą bent kažkur pagaliau būtų šilčiau. Kai susidedi save visą - mažiau ko trūksta. Nebent prisilietimo, nebent dėmesio ir naujos stimuliacijos. Bet juk viskas ranka pasiekiama, kol niekas neišmetė tavęs į negyvenamą salą.
O šiandien negaliu nustoti galvoti - koks keistas, vis tik, šis pasaulis.

Bedėliodama supratau, kad vaikiškumas yra toks žavus, toks žavus, kad nors niekada nenustok šypsotis. Atrodo, oi kiek daug tavyje sutelpa, oi koks tu visas kitoniškas, kiek skausmo tavyje užgimę, kiek kartų krista ir iš kaip aukštai. Žavios tos vidinės dramos, žavios, kol nepradedi jomis gyventi. Nepradėk, žmogau, neverta. Iš patirties sakyti galiu, juokinga juk, o ir pats matai, jei nesibaidai voratinklių ir mėgsti skaityti apie svetimas dramas. Aš tai nemėgstu, tik ne dramas, man geriau duok gerą gerą romaną. Dramas tik žiūrėti teatruose reikia. Bet ne apie tai.

Ir tikriausiai, kad ir ne apie suplyšusius batus, nublukusias spalvas ir paskendimus tose akyse, velnias, kokios jos gražios. Ne apie trūkusias stygas, ne apie pasaulio naivumą ir ne apie darbo netekusius, tuščias pinigines, verkiančias Kalėdas ir tuos, kurie turėdami galimybę patys pasirenka jas verkti. O kartais ir visai atsisako, nes orumas neleidžia, nes dar trys milijonai kitų priežasčių ir niekada, niekada lemtinga nebūna tik viena. Išmokau, ką?

Atrodo, viskas taip sudėtinga, taip sudėtinga, kad geriausia būtų pabėgti. Apsistatyti save spintomis ir gyventi tik tenkinant pagrindinius savo poreikius - maistas, stogas, miegas.. O bet juk tai nėra vieninteliai poreikiai, nuo kurių taip priklauso žmogaus būsena ir savijauta. Deja, bet nėra. Manai, kad nuo socialinių poreikių nemirštama? Na, jei esi ką tik gimęs našlaitis, tai tikriausiai nebetektum galimybės net suvokti to, kaip tavęs jau nebebūtų. Sunku gi šiam pasauly, pasirodo nėra išpuikę tie, kur dėmesio trokšta visomis išgalėmis, ir nėra jie kvaili, jie tik nusivylę ir proto užtemdyti nuo trūkumo. Ir pasirodo, yra toks dalykas, kaip sėkmingų santykių receptas. Ir jis toks paprastas, toks paprastas, kad aš sau tyliai džiūgauju pagaliau turėdama kuo pagrįsti savo ankstesnius spėliojimus, kuriais pasirodo visai taikliai šaudžiau.

Nežiūrėkite praeiviams į akis, mano mielieji įsivaizduojami mano mielo įsivaizduojamo blogo skaitytojai, nes netyčiom pabusite paskui ir suvoksite turėdami dvylika porų niekam nereikalingų padėvėtų džinsų ir šimtinės trūkumą piniginėje. Baisu, kai pagalvoji, ką gali žmogus. Tikrai taip, jis gali viską..

O iš tikrųjų, neturėjau ką pasakyti, bet labai norėjau kam nors ką nors pasakyti, nes dėmesio trūkumu sergu ir aš, bet nieko tokio, tai visiškai natūrali žmogaus būsena. Mes nesugebame gyventi vieni, net jeigu ir galvoji priešingai, yra dalykų, kurie nepriklauso nuo tavo norų. Vienas jų - tai tavo organizmas ir visos sistemos jame. Dar norėjau pasakyti, kad įsikrausčiau. Galbūt jau ilgam. Iš pradžių braidinėjau tik viena koja vandeny, o dabar, dabar ką tik parašiau pirmą įrašą tiesiai į čia. Be jokių kitų juodraščių, be jokių kitų atvertų langų.

Uždaryk langus, šalta už jų. O aš tuo tarpu bėgsiu išbėgsiu lauk gaudyti tos motyvacijos, kurią, rodos, taip neseniai pamečiau. Žinau, kad be manęs niekas negali manęs motyvuoti, žinau, kad tai tik ožiuko kaprizai, kaip visada. Ir tikiuosi, kad gitaros stygos pažadins manyje ką nors naują, kas vėl mane įpūstu tikėjimu. Tikėjimu jausmais, tikėjimu žmonėmis, tikėjimu gyvenimu ir tuo, kad viskas yra verta dėl šypsenos jų, dėl šypsenos tavo.

Kaip ir visi kiti pirmi kartai.