saugumas

tai - lyg gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose jau seniai nesilankė tavo rankos, lenda ir kyla švelniai mano riešais aukštyn, ramindamos, guosdamos, apgobdamos šiluma ir tuo visa apimančiu saugumo jausmu, dėl kurio nesusimąstęs užstatytum pasaulį. užliūliuoja lopšinėmis mamos lūpose ir pasakomis tėčio rankose, užmerkia akis ir priverčia jaustis vėl ta maža lengva mergaite, kurios rankos niekada nepaleidžia ir kurios kasos visuomet supintos. suknelės švarios ir ašarų akyse nepasitaiko, nes yra kam apkabinti, nes yra, kas į ausį šnabžda, kaip kad šnabžda dabar jos – gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose niekada nebūdavo nieko daugiau, tik tavo rankos...

saugumas yra toks jausmas, toks patyrimas, kuris stumia tave į stagnaciją. ir ne tik tave, ir laiką. jis pakelia tave virš būties ir palieka rymoti, tvirtai įsikibus į orą. prisiekti galiu, niekas niekada tvirčiau neįsikibtų į orą, nei aš tuomet, kai jaučiuosi saugi.

saugumas yra toks jausmas, kuris neužsuka nei per šventes, nei po jų. jis kartais nukrenta lyg netyčiom pašautas paukštis, įkrenta į plaukus ir viskas pasikeičia. muzika išsigrynina ir jokio triukšmo galvoje nebelieka, nieko nebelieka, tik šiltas vasaros vėjas ir tavo rankos mano kišenėse.

saugumas yra toks jausmas, kurį galėčiau garbinti kaip vienintelį ir patį tikriausia dievą visame kame kas gyva ir ne, danguje ir ant žemės, po žeme ir virš dangaus, tavyje ar už tavęs, nors paprastai jis netūno visur, jis giliai įlindęs į tavo delnus tada, kai laikai juos mano kišenėse.

saugumas toks jausmas, apie kurį visą gyvenimą girdi kalbant, bet ne visi gyvenimuose jį atranda. tai toks jausmas, kuris pasaulį padaro simetriškai nesimetrišką ir (ne)tobulai harmoningą. galėtum prilyginti jį pavasariui, tik, kad aš niekada nemėgau pavasarių. galėtum prilyginti jį savo širdies ritmui, kuris niekada, niekada neišsimuša, tik, kad niekada neleidai mano jo klausytis. galėtum prilyginti jį dangui, tik, kad dangus niekada nenukrenta į plaukus lyg pašautas paukštis, ir nesislepia tavo delnuose nei žiemą, nei vasarą, nei lyjant, nei rasai krentant.

taip, saugumas yra toks jausmas. ir jis skirtas laimingiesiems.

...kyla gyvatės pečiais, šliaužia vos liesdamos mano odą, šnabžda, liūliuoja ir aš rami, rami kaip tada, kaip sekmadienio rytą, kuomet įsiropšdavau į tėvų lovą jiems ką tik prabudus. saugumu užplūsta kiekvienas milimetras manęs ir atrodo, kad tik tai yra viso pasaulio tikslas, tos sekundės būties, kuomet būti pasidaro taip paprasta. jos kyla mano kaklu, glostydamos odą, kyla. o aš atstovauju viso pasaulio ramybę savimi dievybių konkurse. ir aš laimiu, o mano prizas? keturios dantų žymės kakle, bet tik po to, kai pasmaugti ramybę pasirodė per lengva.

saugumas, kaip ir tavo rankos, niekada negrįžta ten, kur kartą jau buvo. užtat jos, iš už nugaros, atėjusios kartą - pasilieka su visam, idant šnibždėtų tyliai apie tai, kad jau seniai nebemėgstu sekmadienių.

kocham cie

Ką galvoja gatvės po mano langais? Kodėl balos jose liūdi?
Duok man save ir aš tave ištapysiu-nutapysiu-tapysiu-sutapysiu-trypsiu iki kol pirštai nukris. Kaip nukrenta nužydėję žiedai. Į tas balas, kur gatvėse liūdi.

Šąla mano pirštai, maga noru ir vėl klausytis, bandyti pažinti, kapstytis ir sakyti, sakyti, kad aš vis dar atrandu šį tą naujo. Naujo sau, ne pasauliui. Jam jau seniai niekas nebenauja. Nusivesk mane ten, kur nėra balų, kur nebaisu įkristi-nukristi kaip nužydėjusiam žiedui. Aš dar truputį noriu žydėti. Sulaukti vasaros. Sulaukti sustojus laukti. Ar galiu?

Aš dar neišmokau leksikologijos terminų, neišmokau rusų kalbos, neišmokau religijos, bet išmokau jį. Išmokau laikinumą. Naudoti-išnaudoti iki galo, ar išmokau? Leisk patikrinti - tu esi tas žmogus, kuriam šiandien noriu šypsotis. Ir dar visa tai, ko niekada nepasakysiu. Chaosais kunkuliuoja pasaulis mano galvoje, nedrįsk jo sustabdyti. Aš tik noriu klausyti, man patinka klausyti. Kalbėk.

Kalbėk, apie tai, ko nežinau. Ko nenoriu žinoti. Baimė susideda iš trijų tavęs ir aštuonių ne. Ar žinai, kas bus rytoj? Rytoj bus skaičiai ir aš juose paskęsiu. Nuleidus akis bandysiu įgrūsti save į visus tuos lapus, kuriuos man reikia suskaičiuoti ir stoteles, kuriose reikia išlipti. Rytoj aš galvosiu taip, kaip galvoju kasdien, tik gal mažiau miegosiu. Rytojaus nėra, o jei jis bus - aš vilkėsiu suknelę. Bet jo nebus. Tada nusipiešiu sau gėlę. Ant kaktos. Iš laimės. Iš tikrųjų, tu nesupranti. Rytojus yra čia.

Ką matai, kai žiūri į akis? Kodėl į jas žiūri? Brangusis, išgerk mane iki galo, man įsiskaudo kojos būti. Brangusis, kodėl tu neturi vardo? Kas tu toks? Ar tave galima paliesti?
Iš tikrųjų, tu nesupranti. Nes 'tu' yra vienkartinis. Kol apie tave galvoju, tu esi jis-ji-mes-jūs-jie-jos ir visos kitos varnos. Kai nustoju apie tave galvoti, 'tu' pasikeičia, kartais suvalgau jį kartu su sumuštiniu naktimis, kai labai troškina. Kartais išmetu kaip dar vieną klaidingą bandymą kirilica, o galvoje kartoju - kocham cie ir tai, kaip tai nieko nereiškia. Noriu prieiti prie bet ko ir pasakyti tai - kocham cie - vietoj ačiū, prašom, ar sudie. Kocham cie, ar galėčiau praeiti? Kocham cie, šiandien vėl žiema. Kocham cie, tu man nepatinki. Kocham cie, gal jau laikas būtų mirti?

Svetimkūnis gerklėje, skamba. Nepasako nieko, tik skamba. Tik ritmika-akustika-mimika-perkusija ir nukritę žiedai. Pakviesk mane į pasimatymą, ne, ne rytoj, kai būsiu to verta. Pakviesk mane, aš neateisiu. Ponas Tadas manimi liūdi. Tose balose, kur į gatves įsispraudę. Kažkas vis gena mane nuo jo. Pakviesk mane į pasimatymą, Nietzsche. Ne rytoj, rytojus jau čia. Pakviesk, kai būsiu to verta.

atvirumas

Mielas dienorašti,
ką tik išliejau visą širdį tau, o tada susirinkau ją atgal. Atliko pora detalių.

Supratau, kad nenoriu apie tai kalbėti.

*

Jaučiuosi kaip pabiręs lėkštėje pyragas, užkeltas ant aukšto. Tūnau sau ten vienas, žiūriu į dangų pro stogo skylę, kol atskrenda kokia varna, nučiumpa gabalėlį ir daugiau jos nebematyti. Dingsta į dangų. Taip ir nešioja mane varnos. Į dangų. Į dangų.

Galvoju, ar daug dar liko?
manęs.