saugumas

tai - lyg gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose jau seniai nesilankė tavo rankos, lenda ir kyla švelniai mano riešais aukštyn, ramindamos, guosdamos, apgobdamos šiluma ir tuo visa apimančiu saugumo jausmu, dėl kurio nesusimąstęs užstatytum pasaulį. užliūliuoja lopšinėmis mamos lūpose ir pasakomis tėčio rankose, užmerkia akis ir priverčia jaustis vėl ta maža lengva mergaite, kurios rankos niekada nepaleidžia ir kurios kasos visuomet supintos. suknelės švarios ir ašarų akyse nepasitaiko, nes yra kam apkabinti, nes yra, kas į ausį šnabžda, kaip kad šnabžda dabar jos – gyvatės iš už nugaros, iš kišenių, kuriose niekada nebūdavo nieko daugiau, tik tavo rankos...

saugumas yra toks jausmas, toks patyrimas, kuris stumia tave į stagnaciją. ir ne tik tave, ir laiką. jis pakelia tave virš būties ir palieka rymoti, tvirtai įsikibus į orą. prisiekti galiu, niekas niekada tvirčiau neįsikibtų į orą, nei aš tuomet, kai jaučiuosi saugi.

saugumas yra toks jausmas, kuris neužsuka nei per šventes, nei po jų. jis kartais nukrenta lyg netyčiom pašautas paukštis, įkrenta į plaukus ir viskas pasikeičia. muzika išsigrynina ir jokio triukšmo galvoje nebelieka, nieko nebelieka, tik šiltas vasaros vėjas ir tavo rankos mano kišenėse.

saugumas yra toks jausmas, kurį galėčiau garbinti kaip vienintelį ir patį tikriausia dievą visame kame kas gyva ir ne, danguje ir ant žemės, po žeme ir virš dangaus, tavyje ar už tavęs, nors paprastai jis netūno visur, jis giliai įlindęs į tavo delnus tada, kai laikai juos mano kišenėse.

saugumas toks jausmas, apie kurį visą gyvenimą girdi kalbant, bet ne visi gyvenimuose jį atranda. tai toks jausmas, kuris pasaulį padaro simetriškai nesimetrišką ir (ne)tobulai harmoningą. galėtum prilyginti jį pavasariui, tik, kad aš niekada nemėgau pavasarių. galėtum prilyginti jį savo širdies ritmui, kuris niekada, niekada neišsimuša, tik, kad niekada neleidai mano jo klausytis. galėtum prilyginti jį dangui, tik, kad dangus niekada nenukrenta į plaukus lyg pašautas paukštis, ir nesislepia tavo delnuose nei žiemą, nei vasarą, nei lyjant, nei rasai krentant.

taip, saugumas yra toks jausmas. ir jis skirtas laimingiesiems.

...kyla gyvatės pečiais, šliaužia vos liesdamos mano odą, šnabžda, liūliuoja ir aš rami, rami kaip tada, kaip sekmadienio rytą, kuomet įsiropšdavau į tėvų lovą jiems ką tik prabudus. saugumu užplūsta kiekvienas milimetras manęs ir atrodo, kad tik tai yra viso pasaulio tikslas, tos sekundės būties, kuomet būti pasidaro taip paprasta. jos kyla mano kaklu, glostydamos odą, kyla. o aš atstovauju viso pasaulio ramybę savimi dievybių konkurse. ir aš laimiu, o mano prizas? keturios dantų žymės kakle, bet tik po to, kai pasmaugti ramybę pasirodė per lengva.

saugumas, kaip ir tavo rankos, niekada negrįžta ten, kur kartą jau buvo. užtat jos, iš už nugaros, atėjusios kartą - pasilieka su visam, idant šnibždėtų tyliai apie tai, kad jau seniai nebemėgstu sekmadienių.