Jaučiuosi kaip pabiręs lėkštėje pyragas, užkeltas ant aukšto. Tūnau sau ten vienas, žiūriu į dangų pro stogo skylę, kol atskrenda kokia varna, nučiumpa gabalėlį ir daugiau jos nebematyti. Dingsta į dangų. Taip ir nešioja mane varnos. Į dangų. Į dangų.
Galvoju, ar daug dar liko?
manęs.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą