O žiema, kiek tu man davei iš tikro!
Kiek sniego į akis ir nemigo naktų.
Ir kiek daug palikai dar nepatirto,
Kad laukti nenustočiau ir kitų žiemų.
Atrodo, vakar dar, kartu vėlyvą naktį
Iš gulbių juokėmės, nūnai.
Atrodo, man šerkšnu piešei visus tuos langus
Ir lopšines į geliančius pirštus rašei.
O čia tik šast ir baigias baltos dienos
Rimties, ramybės, speigo ir tylos.
Ir štai ateis pavasaris per neesančias ražienas
Ir lieps šypsotis, lauks linksmos dainos.
Bet nebijok, brangiausia mano žiema
Širdy nešiosiuos, lauksiu dar tavęs!
Neužvaldys tyriausios mano sielos
Nei saulės spindulys, nei vieversio daina.
- - -
* Autorius ir lyrinis "aš" niekada nėra vienas ir tas pats asmuo. Visi mes daugialypiai. Ir paprastai nei vienas mūsų niekada galiausiai nesueina į vieną.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą