veidrodin

Aš kartais stebiuosi, net labai stebiuosi savo nuojautomis. Gal todėl, kad visuomet maniau mano fantaziją esant kiek aukščiau realybės. Stebiuosi, nes, matyt, tai tik mano naivumas aukščiau realybės, o visa kita.. visa kita taip skaudžiai realu, kad labiau ir būti negali. Kartais, atrodo, susigalvoju visokių neįmanomų dalykų, vis iš tos baimės, kur mano gyslomis vietoj kraujo teka. Atrodo, ne, taip negali būti, tikrai negali. O tada šast - galvojai, kad kažką žinai? Galvok iš naujo. Galvojai, kad kažką supranti? Galvok iš naujo. Galvojai, kad esi verta daugiau, nei smūgis į smilkinius. Iš nugaros. Galvojai? Ak, kaip miela, tu galvojai..

Žemė iš po kojų ir vėl slydo išslydo penkiems tūkstančiams metų. Atrodo, niekada nebepagysiu. Niekada neatsistosiu. Nežinau, kaip į akis pažiūrėsiu. Nesusitaikiau dar, matyt, per mažai laiko sau palikau. Matyt ir vėl tikėjau, kad net tokiems kaip aš laimė nusišypso. Ilgiau nei porai mėnesių šilumos purvinose rankose. Daugiau nei kaktusas ant palangės. Ar būna taip, kad žmogų trypia tik todėl, jog mano jį esant pakankamai stipriu tai pakelti? Juokiuosi tau į veidą, ne, tu nežinai kaip lengva mane sutrypti.

Smaigstau save adatomis vėl ir vėl. Už šviesius plaukus ir rankas ant kaklo, po smaigaliu žemyn kabančiais peiliais. Virš galvos. Už keletą metų besitęsusios agonijos pelėsiais ir kerpėm išklojusios mano grindis. Galvoje. Už tamsias akis, kurios leido tikėt, jog ir mane kažkas iš viso to išgelbės, išsives, apkabins ir nepaleis. Ledo gabalu į smilkinius, per kelius ir ten, kur labiausiai skauda. Tai yra tai, ką gauni už norą tikėti žmonėmis. Vėl ir vėl. Kodėl leidau sau galvot, kad bus kitaip? Kad sienomis ne tik vorai ropoti moka. Veidu į asfaltą, dar šypsaisi? Tu - per sunkus akmuo nešiotis su savim. Tai aš.