Perpetuum mobile

Niekada nebuvau ypatinga poezijos gerbėja. Rimuoti moku tik tai, kas paprasta arba tik sudėtingus sudėtingų dalyku vardus paprastais būdais, kaip suguldomos janga kaladėlės atgal į dėžę - vieną prie kito, vieną prie kito. Niekad nesupratau modernesniųjų rimavimo būdų, daugybės perteklinių žodžių vienodais skambesiais ir neužčiuopiamo konteksto. Nesuprantu kam, kodėl ir kaip. Suprantu tai, kas paprasta, kas žodžiais sudėta nesvarbu kokiomis trapecijomis, kas sako daugiau nei afiksų mišrainė. Suprantu tai:

Prieš savaitę, pirmadienį,
vonioje sugedo čiaupas,
antradienį atsisakė veikti
ištikimas plaukų džiovintuvas,
ketvirtadienį mobilusis telefonas
paskelbė tylėjimo streiką,
penktadienį piktdžiugiškai
nubėgo juodos kojinės akys,
sekmadienį dužo
įtūžusi šampano taurė...
Gal tai nėra sklandžios tėkmės
trukdžiai,
tik - neginčijamas patvirtinimas:
gyvenimas eina,
nestovi vienoje vietoje.

*J.Ivanauskaitė "Odė džiaugsmui" (2007) 25p.

Šiandien daug galvojau apie laiką ir taip, kaip jis eina. Kaip visada. Kaip keičiasi viskas, viskas, viskas. Galvojau, kad nenoriu pastovumo, galvojau - kam man? Jauna aš juk, gyventi reikia, džiaugtis. Galvojau iš naujo ir sugalvojau, kad kartais išlipti į krantą iš įvykių jūros yra visai gerai. Sustoti, įsiklausyti, paleisti ašarą vėjui svetimose palangėse, kažkam tylius sapnus sapnuojant už nugaros. Tu miegi, o pasaulis vyksta. Vynas takeliais subėga man į krūtinę. Varnos už langų, ranka nepasiekiamos, krankiančios, baisios. Ir vėl jos, ir vėl čia. Mano varnos.. trys šimtai keturiolika varnų, brangusis, trys šimtai..

Nežinau kaip jūs, bet aš einu trumpam sustoti.