keista

trisdešimt keturi žingsniai nuo durų. keturiolika sekundžių tylos. keturi maži akies mirksniai ir viskas baigta. mes jau niekada nebesužinosime, ar tai buvo tikra. riba tarp judviejų išnyko. prarasta, tai prarasta - kilsteli pečiais, ir eini ieškoti kito gero pasiūlymo.
vakar mačiau skelbimą apie parduodamą miegą. ramų miegą, už keturiasdešimt devynis litus ir su papildomom sąlygom. tikriausiai jose parašyta, kad miegas iš tiesų neįperkamas, todėl nedelskite. įdomu tik, ar miegas vienai nakčiai, ar visam likusiam gyvenimui. ir ar galima pirkti išsimokėtinai, kaip vėją. netikrą, žinoma.
viskas šiame baterijų pasaulyje netikra. vieną rytą pabudęs jau nebežinosi ar tu tikrai esi tu, ar tik implantas. bet aš esu tikra, kad net ir būdamas implantas, tu vis tiek sugebėsi jausti paprastas jausenas, kaip vienišumas. nes tai į-programuota visokio tipo baterijoms.
ir nereikia čia apsimetinėti, kad tokių nevartoji.

taip yra

Kartais atsitinka taip, kad užstringi kažkur tarp laiko.
Lygiai taip pat, kaip skaitoma tarp eilučių.
Ir atrodo, kad visa tai tėra mėginimas ištrūkti. Pačiam iš savęs. Ir nenoras suvokti tiesos - tai ne-į-ma-no-ma.

Ir kai pirštais vedžioji pasiilgimą žolėje.. lyg rašytum vardą, amžiams įsismelkusį į plaukus. Lyg kvapas megztinyje. Lyg kvapas..
Ir kai pasruvusiomis akimis žvelgi į tolį ir nebematai net to, ką norėjai matyti. Ką visad norėdavai..

Tiek laiko yra per daug, kad viskas būtų gerai.

Arba per mažai.



Aš kartojuosi. [2007.04.30]
Ir neberandu kitų žodžių. Neberandu kito jausmo. Ir neberandu kito laiko. Ir kito kelio.
Kaip tik alsuoti Tavimi ir siekti užmiršimo.

Man reikia išmokti paleisti.
Išmokykit mane paleisti. Prašau!..

However far away I will always love You. .

rytas

Dar vienas akmenukas įkrito į vandenį. Ne pats, Juliaus rankomis. Trumpam sudrumstęs paviršiaus vandenį, nusėdo į dugną.
Tą vakarą atrodė saulė niekada nenusileis - maudėsi ryškiai rausvuose debesyse ir degte degino širdį noru nepalikti. Juliaus galvoje tvyrojo rūkas, rodės, tas pats, kuris rytui auštant, pasklinda tarp namų ir neprašytas įkrenta į neseniai sužaliavusią žolę. Ir tas rūkas buvo sunkus. Galbūt būtent dėl to, jis visada tvyro pažemėj, tačiau dabar tokios mintys visiškai nedrumstė rūko jo galvoje.
Sumetęs visus saujoje buvusius akmenis, atsirėmė rankomis į cementą ir giliai atsiduso. Tokias akimirkas žmonės vadina tobulomis, net nežinodami ką iš tiesų tai reiškia. Tą vakarą iki tobulumo trūko labai nedaug. Tačiau atsižvelgiant į to neįgyvendinimą, nuo tobulumo teskyrė keliolika ilgų kilometrų. Bet su tobulybe visada taip. Tik pagalvok apie ją, apie tai, kad beveik ją turi, beveik gali pajusti ir atsiras spraga, kuri akimirksniu apskries visą pasaulį ir atsidurs kitoje jo pusėje. Todėl apie ją galvoti gali tik tada, kai tai jau įvyko. Visa bėda, kad tai neįvyksta niekada.
Rūkas Juliaus galvoje panašėjo į debesis, kartais palikdamas vietoj savęs žiojėjančią tuštumą. Karčią tuštumą, regis, karčią pačią iš savęs. Tačiau tuštuma negali pasikliauti. Ir šįkart joje plevėsavo atspindys. Veidas. Akys. Lyg jūromis banguoti plaukai. Taip švelniai, jog galėtum laikyti tai rūko pokštavimu. Tačiau tai vyko nebe pirmą kartą. Kaskart mintims nutilus, jo galvoje šmėstelėdavo akys. Akys, kurių nesumaišytum su jokiomis kitomis akimis, tačiau niekada nepajėgtum apibūdinti net jų spalvos. Veidas, kurį matai nesuvokdamas ką matai, tik gal labiau žinodamas, jausdamas, kad tai yra būtent tai. Ir taip tik tada, kai užsimerki..
Julius mėgavosi vaizduotės pokštais ir visada spėliodavo kas ji - toji moteris, kurios veidą jis rėgėdavo užmerktomis akimis.
Kai esi mažas, sugebi debesyse matyti visą pasaulį. Mažais gabalėliais. Žirafas, kepančias blynus ir laivus, dideliais batais. Sugebi netgi tikėti tuo, ką matai, o vėliau - susapnuoti. Tačiau kai užaugi, tai tampa taip sudėtinga. Tavo pasąmonė nemoka pripažinti laivo batų, netoleruoja kepančių žirafų ir šnabžda tau, kaip tai neįmanoma. Ir rodos vis tiek, kad ir ką bedarytum..

Rytas be datų. Iš kažkur seniai..

dangus

Nepadeda.
Kai įsigyveni į tai, kas sekina, truputį užmiršti.
Susirandi traumą ir užsipili nuodų, tyliai kartodamas - pūk.
O laikas kaip ėjo, taip eina. O tu vis dar žodžiuose, esančiuose kažkur giliau, nei laikas.

But nothing, I said nothing can take away these blues
'Cause nothing compares, nothing compares to You

Ir visai nesvarbu, kiek žingsnių, kiek atokvėpių ir kiek akies mirksnių.
Ir visai nesvarbu kokios spalvos, kokie žvilgsniai ir kainos.
Niekas neįpirktų to skaidrumo tavo/mano smilkiniuose.


Kas vakarą - kas rytą vis tais pačiais keliais. Tais pačiais skausmais. Tom pačiom klaidom.
Atsiprašau.

Ir jei viskas ko gali norėti yra pabėgti, tuomet geriau nenorėti. Geriau iš vis nenorėti. Nes niekas niekada nemokės taip pabėgti, būdamas visai čia pat, kaip aš.

Ir aš tikrai nežinau, kodėl debesys visuomet į dešinę. Ir tikrai nežinau kodėl aš ne kartu. Ir tikrai neprašau, nieko neprašau. Nebent pamiršti.
Nes pamiršimas, visų pirma, yra žingsnis liepto link.

Ir jeigu būčiau smilga, ir jeigu jos mokėtų šokti ne tik per audrą, jūs niekuomet nepamirštumėt ką reiškia jausmas, kai pirštai nebepagauna jų vėjyje. Ir niekada nepamirštumėt reginio.
Nes dangus visada yra jausmas.

Ir tebūnie, tik pro autobusų langus..

I'm not living
I'm just killing time

gal

[Carousels in the sky]

Ir galbūt tie maži dalykai, kurie nuspalvina mano gyvenimą laukimu, iš tikrųjų nėra tokie maži, kaip aš vis tikinėju.
Ir galbūt po ilgo ilgo laukimo, vėjai trankys mano langus, o durys vis dar bus atdaros kažkam. Bet horizonte bus tuščia.
Ir galbūt žingsniai, kuriais bėgam yra per greiti, nes niekada iš tikrųjų mes nenorime pabėgti. tik bėgti.
Ir galbūt dar tūkstančius kartų nusisuksiu per petį ir šypsosiuos vaikų akims, nes tik jie sugeba atskirti, kada tikra.
Ir galbūt niekas niekada nebesikeis. Ir visi esantys išeis. Ir visi išėję negrįš. O aš vis dar lauksiu.
Ir galbūt daugiau niekada nebeplėšysiu savęs taip, nes nebebus to jausmo.
Ir galbūt laimės sąvoka nutols, kaip nutolsta plaukiantys laivai, o aš vis dar skaitysiu susigalvotą laimę savo, ašarų pilnuose delnuose.
Ir gal viskas, kas tikra - vieniša. Ir nuostabiausia - pamiršta. Ir galbūt viskas, kas verta - nebegrįštama.
Bet manęs gyventi nemokė.

Mes išmokome būti tokiais, kokiais laikome savo priešus. Ir tik todėl, kad liktumėm stipresni. Nes kažkada kažkas pasakė - išlieka stipriausi.
Ir mes norėjome išlikti. Nes dar nežinojome, ką reiškia gyventi.
Nežinome ir dabar. Užtat branginame laiką. Užtat laukiame neįmanomo. Vėjo su batais, kad būtų ką atsiminti jam nurimus.

O jei tavo paukštis grįžtų pas tave ne savo plunksnomis, ar jį pažintum?
O jei tavo gelė nuvystų, ar vis dar laistytum?
O jei aš numirčiau, ar dar laikytum už rankos?..