Kai įsigyveni į tai, kas sekina, truputį užmiršti.
Susirandi traumą ir užsipili nuodų, tyliai kartodamas - pūk.
O laikas kaip ėjo, taip eina. O tu vis dar žodžiuose, esančiuose kažkur giliau, nei laikas.
But nothing, I said nothing can take away these blues
'Cause nothing compares, nothing compares to You
Ir visai nesvarbu, kiek žingsnių, kiek atokvėpių ir kiek akies mirksnių.
Ir visai nesvarbu kokios spalvos, kokie žvilgsniai ir kainos.
Niekas neįpirktų to skaidrumo tavo/mano smilkiniuose.
Kas vakarą - kas rytą vis tais pačiais keliais. Tais pačiais skausmais. Tom pačiom klaidom.
Atsiprašau.
Ir jei viskas ko gali norėti yra pabėgti, tuomet geriau nenorėti. Geriau iš vis nenorėti. Nes niekas niekada nemokės taip pabėgti, būdamas visai čia pat, kaip aš.
Ir aš tikrai nežinau, kodėl debesys visuomet į dešinę. Ir tikrai nežinau kodėl aš ne kartu. Ir tikrai neprašau, nieko neprašau. Nebent pamiršti.
Nes pamiršimas, visų pirma, yra žingsnis liepto link.
Ir jeigu būčiau smilga, ir jeigu jos mokėtų šokti ne tik per audrą, jūs niekuomet nepamirštumėt ką reiškia jausmas, kai pirštai nebepagauna jų vėjyje. Ir niekada nepamirštumėt reginio.
Nes dangus visada yra jausmas.
Ir tebūnie, tik pro autobusų langus..
I'm not living
I'm just killing time
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą