gal

[Carousels in the sky]

Ir galbūt tie maži dalykai, kurie nuspalvina mano gyvenimą laukimu, iš tikrųjų nėra tokie maži, kaip aš vis tikinėju.
Ir galbūt po ilgo ilgo laukimo, vėjai trankys mano langus, o durys vis dar bus atdaros kažkam. Bet horizonte bus tuščia.
Ir galbūt žingsniai, kuriais bėgam yra per greiti, nes niekada iš tikrųjų mes nenorime pabėgti. tik bėgti.
Ir galbūt dar tūkstančius kartų nusisuksiu per petį ir šypsosiuos vaikų akims, nes tik jie sugeba atskirti, kada tikra.
Ir galbūt niekas niekada nebesikeis. Ir visi esantys išeis. Ir visi išėję negrįš. O aš vis dar lauksiu.
Ir galbūt daugiau niekada nebeplėšysiu savęs taip, nes nebebus to jausmo.
Ir galbūt laimės sąvoka nutols, kaip nutolsta plaukiantys laivai, o aš vis dar skaitysiu susigalvotą laimę savo, ašarų pilnuose delnuose.
Ir gal viskas, kas tikra - vieniša. Ir nuostabiausia - pamiršta. Ir galbūt viskas, kas verta - nebegrįštama.
Bet manęs gyventi nemokė.

Mes išmokome būti tokiais, kokiais laikome savo priešus. Ir tik todėl, kad liktumėm stipresni. Nes kažkada kažkas pasakė - išlieka stipriausi.
Ir mes norėjome išlikti. Nes dar nežinojome, ką reiškia gyventi.
Nežinome ir dabar. Užtat branginame laiką. Užtat laukiame neįmanomo. Vėjo su batais, kad būtų ką atsiminti jam nurimus.

O jei tavo paukštis grįžtų pas tave ne savo plunksnomis, ar jį pažintum?
O jei tavo gelė nuvystų, ar vis dar laistytum?
O jei aš numirčiau, ar dar laikytum už rankos?..