20, sausio

Žinai, norėčiau papasakoti tau apie tai, bet prisibijau, kad tada viskas išsisklaidys, kaip miltai nuo pirštų galų, kai papūti. Norėčiau parodyti, kaip moku džiaugtis ir kokia užaugus mano mažoji mergaitė - baimė. Didelė jau, kasdien darosi vis savarankiškesnė. Kartais ir ožiuojasi. Baramės, tuomet. Atimu iš jos spalvotus pieštukus. Ne, ne visus, tik geltonus. Ir uždarau į stalčių. Žinoma, ji moka pati iš jo išlipti ir susiranda tuos pieštukus. Ko gero, slėpti taip ir neišmokau. Tik save, tik didelėm ir nenugriaunamom Berlyno sienom, bet ne pieštukus ir ne tada, kada tikrai reikia.

Norėčiau kada išlaipinti tave iš lovos anksti anksti ryte ir pasikviesti pasiklausyti miesto. Miestas rytais nepaprastai žavus. Dar nesutryptas, neužgniaužtas tūkstančių skirtingų kvėpavimo ritmų. Toks vienišas ir ramus. Toks ramus, kad, rodos, gali jausti tą tirštą ramumą besisunkiant į savo odą. Pradedant skruostais ir lėtai beplintant į visas puses. Man patinka, kai būna ramu. Tiesiog ramu ir gera, kaip geriant nežinia kelintą vyno taurę, nežinia kuriuo paros metu, nežinia po keliomis antklodėmis ir nežinia su kuo. Tada būti pasidaro taip paprasta. Taip, lyg visas kada nors buvimo tikslas ir yra - būti. Tik tiek ir tuo pačiu kiek daug, ką.

Dar norėčiau, kad bent kartą gyvenime man netrūktų žodžių pasakyti tai garsiai. Tą pačią akimirką, kai ilgai galvojęs manai pagaliau radęs tinkamą - pamiršti. Iš karto. Blykst! ir nebėra. O gal nebuvo? Gal tik minties bug'as čia. Gal tik nervinis tikas smegeny. Gal. gal. gal. Galėčiau - nupieščiau. Galėčiau - gaidžiu išgiedočiau. Galėčiau - vandeniu nukrisčiau. - Negaliu.

Parašyk man laišką iš visų Paryžių, kuriuose kada nors buvai. Prancūziškai ir iš kitos pusės. Parašyk apie tai, apie ką aš galvoju naktimis bestebėdama amžinai nesikeičiančias ir nedrįstančias krustelėti lubas. Parašyk apie vėjus galvoje ir kelnių klešnėse, kurie kartais ima ir apsuka tave trim šimtais šešiasdešimt laipsnių kampu ir nepataiko į vartus. Parašyk apie vakarus, kai svajonės išsipildo ir akimirksniu subliūkšta, dar net nespėjus pagalvoti apie rytą. Parašyk apie juos, tuos, kurie tave raštais išmargino, spalvomis nudažė ir išdegti įdėjo. Parašyk apie mane, taip, lyg manęs nė nebūtų. Parašyk apie mane, taip, kaip niekada niekam nerašei. Parašyk apie mane iš tikrųjų, taip, kaip viskas buvo. Kaklaraiščiais rankose ir burbulų pilnomis voniomis. Nublizgintais batais ir kava posėdžių kambariuose. Šokolado gabalėliais kišenėse ir veidrodžiais prie lovos. Monetomis ant palangės ir durimis be kabliukų. Pačiais neskaniausiais sumuštiniais gyvenime ir pigiu vynu. Paveikslais vakar ir suveltais plaukais. Žaliais šalikais ir labirintais svetimuose miestuose. Taip, kaip niekada nepamiršiu. Taip, kaip buvo reikalinga. Taip, kaip buvo gera. Taip, kaip buvo ramu. Taip, kaip buvo.

Sudėdama rankas šitaip, visada prisimenu tave. Keistume gyvenimo, ir net ne rudenį..

10, sausio

Kiek kambarių turi tavo laimė? Kiek svetimų batų stovi prie tavo durų? Kiek šypsenų atsimeni vakar? Kiek garsų girdi savo galvoje?. .

Yra širdies ritmas - vienas. Yra tavo paties kvėpavimas - du. Yra vėjas - trys. Yra laisvė - stop. Ar tai garsas?. .

Žmonės yra nuostabūs, tu manimi netiki. Jie ateina ir leidžia juos pažinti. Jie išeina ir leidžia juos prisiminti. Jie visada pasilieka tavo galvoje. Jie tave keičia. Mane keičia. Jie keičia. Nes mes leidžiame jiems. Nes mes keičiame juos.

Paklausk manęs kaip aš jaučiuosi. Tu nesuprasi. Tu nebuvai ten, kai ledai pajudėjo. Rytoj aš pabusiu šypsodamasi, viliuosi, kad kiekvieną rytą. Šiandien aš nenoriu užmigti, aš nenoriu užmigti, aš noriu būti. Nes būti gera. Tiesiog. BŪTI. Ar tu moki būti? Būti, kad būtų gera.

Kiek toli gali nueiti žmogus, kad suprastų tai, kas buvo prieš akis? Kiek padaryti gali žmogus, kad suprastų, jog prarado? Kiek prarasti gali žmogus, kad suvoktų, jog prarasti neįmanoma? Tu išmokai tiek, kiek norėjai išmokti. Tu davei tiek, kiek jie norėjo imti. Tu pasikeitei. Tu pakeitei. O dabar toliau.

Nuostabus jausmas yra laisvė. Ji verčia tave verkti. Ji verčia tave juoktis. Ji verčia tave jausti, kad esi. Ji verčia tave jausti, kad nesi. Ji neverčia, ji leidžia. Nes ji laisvė. Ji leidžia viską.

"What if I were smiling and running into your arms.. would you see then what I see now?"

Šviesa.

Yra per daug žodžių, kuriuos noriu pasakyti. Happiness only real when shared. Paklausk manęs kaip jaučiuosi. Tu nesuprasi. Aš noriu pasidalinti laime su pasauliu. Noriu suskaičiuoti tūkstančius šypsenų šiandien. Noriu dalinti laime. Būti laime. Aš noriu BŪTI laime. Aš noriu būti LAIME.

Keisk mane. Leisk man keistis. Aš noriu būti LAISVE. Aš noriu būti DANGUM. Aš noriu BŪTI. Keis mane, pasauli, tas jausmas verčia mane plakti. Spragt. Ir tu kitoks. Po kiekvieno nueito kelio, kiekvienų naujų akių. Tu kitoks! O pasaulis ten. Ir jis visada toks pats. Jis visada nuostabus. O tu kitoks. Spragt ir kitoks.

Aš noriu pabusti šypsodamasi. Aš noriu pabusti.




Kiek kambarių turi tavo laimė?

būna

Būna, kartais paskausta kojas nuo per ilgo sėdėjimo viename taške ar pozoje. Ir tas skausmas dažnai gena tave trypčioti it skrudinamam keptuvėje, iki kol išmankštini jas, tas pabodusias kojas. Būna, tas skausmas ne taip greit išnyksta, jis tarsi apsigyvena jose - tavo kojose - ir po truputį kramto tave nuo ten, kur skaudžiausia - nuo kelių linkių. Į visas puses. Tada trypčiok netrypčiojęs it skrudinamas ar elektra purtomas - nebesvarbu. Kol galiausiai skausmas laimi ir tu, susikrovęs lagaminus sakai "sudie" šitoms sienoms. Išeini pas kitas, bet žinai, kad ir jų laukia tas pats. Vis tos kojos..

Būna, kartais svaigimas pagauna tave visai netikėtai, užgniaužia gerklę idant negalėtum kvėpuoti, užmerkia akis, pakerta kojas ir priverčia širdį mušti taip, kad kiekviena menkiausia dalelyte savęs jauti tik ją. Ir nieko daugiau. Tik savo paties širdies ritmą. Tuk-tuk per gerklę, tuk-tuk per akis, tuk-tuk per kelius, tuk-tuk per pirštus, tuk-tuk - lyg būtų didžiuliu dangčiu tave apvožę. Tas garsas, tas kažkur atsimušantis garsas. Į tavo paties kaukolę, tikriausiai. O kurgi kitur?..

Būna pūgos už lango ir langai per toli. Būna prakirstos kaktos ir nusuktos akys. Būna tyras aklumas ir juodas melas. Sau pačiam. Kad bus kitaip. Kad dabar bus kitaip. Nes paskui būti kitaip negali, sako jie. Gal ir gerai sako. Nes nėra "paskui", nėra "po to", nėra. Yra tik dabar ir čia. Tik momentas. Va šitas, matai? Pagavai? Ne? Pats kaltas, o dabar jau per vėlu. Dabar jau kitas momentas. Ir greit pavargsti žmogus juos gaudyti, lyg juodą darbą dirbdamas. Užmerki akis ir prižadi sau, kad rytoj tikrai pagausi bent vieną jų. Juk vieno užtenka tau jaustis laimingu. O paskui ir dar vieno. O paskui ir dar. Ir vėl. O tada - pavargsti. Nepasotinamas. Tada ima skaudėti kojas ir tu krauniesi lagaminus. Vis tos kojos, sakai, vis tos kojos..

Būna, kad degtukų dėžutė tampa saugiausiu urvu įsikasti. Kai nematai jų - nereikia gaudyti. Kai neturi kojų - jos niekada nepaskausta. Kai neturi širdies - nereikia klausyti jos mušimo, kuris būna gąsdina, būna ramina, būna veda iš proto ir ten, kur ne pakeliui. Kai neturi galvos - nereikia galvoti apie galvojimą taip, lyg tik tam galva ir būtų reikalinga. Ne, dar jos reikia, kad širdies mušimą atremtų. O kam daugiau? Nežinau, gal kad kasas auginti galėtum. Juk reikia kasų, kaip be jų? Šalta žiemomis, perpučia galvą ir iškrenta visos mintys, rink sau kad nori, sniege išsimėčiusias, o kas jei pūga? O kas jei pirštai nušąla? Ištirpsta jos ten ir lieka tuščia. Nesmagu, jums, kai kišenėse tuščia. Nesmagu ir man, kai mano kišenėje tuščia. Todėl reikia kasų. Ir, matyt, dar daug ko reikia. Tik niekad nepagalvoji apie tai laiku, tik tada, kai tų kasų nebelieka.



Kiek ilgai nukritusi snaigė išlaiko savo formą jai tinkamoje temperatūroje, kol suyra?

make it sparkle, make it shine, make the magic all mine

prisimink, kad mirsi

Skamba galvoje. Kalė ir įkalė, kaltu, taip stipriai, kad dar dabar smilkinį skauda. Prisiliesti negaliu. Mėlynai gal užgis, neužgis, tris kartus į grindis.. Ir viskas tik dar labiau susitrypė po kojomis. Neišaugu aš savęs, kad ir kaip norėčiau. Neišaugu ir savo naivių kaprizų po sniegą lakstyti, iki kol gelia užgelia ir pasidaro gera. Nes nejauti. Taip dėl tavęs visus tuos metus sniegu užkamšyti krūtinę mėginau. Kas kartą, vos tik šmėstelėdavai akyse. O tada staiga viskas ėmė ir pasikeitė. Pasikeičiau aš, o gal man tik pagaliau gėlė užgėlė krūtinę? Taip, kad gera, taip, kad nieko nejaučiu, taip, kad plaka tik tada, kai permuša. Iš ryto vakaro, po blogo blogo sapno. O tada nebegera. Tada tik liūdna, giliai giliai liūdna, kad nebebūsiu jau tuo mielu ir pūkuotu padaru, kurį norisi laikyti spintelėje prie lovos ir apkabinti kas rytą. Per daug užgėlė, atkapstyti neištvertų mano kojos šiandien. Rytoj taip pat.

Žinau tik, kad tos akys dar niekada taip į mane nežiūrėjo. Bijau tų akių, tokių akių, per daug pažįstamo ten, tas jausmas, ta tyla, tas mažas pasislėpęs, visa žudantis pyktis.. Tu geriau užsimerk. Ir leisk man augti. Dar truputį paaugti. Ne iki aukštakulnių, ne, jie tik gyvenimą padaro sudėtingu. Nereikia man vaikų malūne ir penkiolikos buvusių vyrų. Nes protingi niekada nekištų galvos į mano žemę, ką? Ir ne, ne iki sijonų su skeltukais ar be jų, tik iki noro tikėti. Kad dar yra kažkas verta pasaulyje. Verta stengtis, verta aukotis, verta brandinti ir šildyti idant pražystų. "Prisimink, kad mirsi". Ar dar liko kažkas verta šito laiko?

Svetimose paklodėse neišriedančias ašaras skandinti - skandinu, kaip kad ir skandinau. Iki kol šilti delnai glosto kaklą. Sniege žudyti save - žudau, kaip kad ir žudžiau. Iki kol nebeliko prasmės ir kelio atgal. O ką dabar? O kur dabar? O kaip dabar eiti? Į ką įsikibti, kam juoktis? Kam dovanas Kalėdoms rišti kaspinais ir kur visas paslaptis užkasti? Tyliai tyliai kaip tik galima, po antklodėmis tylint. Akys tavo apsiniaukė. O aš tik pabudus supratau, kad geriau tikėti, nei netikėti. Geriau mylėti, nei nemylėti. Geriau tyliai ir kantriai ištylėti, bet niekada niekada neleisti pasauliui prisiliesti. Geriau tuzinais nereikalingų skrajučių į tavo pašto dėžutę kristi ir būti išmestai su šiukšlėmis, nei leisti tau galvoti, kad neturi kam rūpėti.

Tebūnie, juk dar ne tiek vejais mėtė mane šakomis ir leido kristi idant išmokčiau skristi. Juk mano sienos tvirtu moliu drėbtos, o krūtinė sniegu užsnigta, ką po galais ji gali jausti? Tylėk, jei nori. Bėk, užsimerk. O aš būsiu čia ir iš visų jėgų bandysiu būti, būti taip, kaip ir anksčiau, kad galėčiau mirti dabar, kad galėčiau mirti bet kurią sekundę bet kuriam laike, žinodama, kad pirštų galai nešąla tavo ir šviesa languose dar dega. Nes būti geriau, nei nebūti. Nes tokie, kaip tu, patys savaime jau yra verta. Nors ir ne mano gyvenimui skirta.