Kalėdos

Kažkaip viskas keistai šiemet.. Kalėdos atėjo per anksti ir jau spėjo išeiti, tuo nuogu ir slidžiu, po balomis besislepiančiu ledu. Nebėr. Dovanos taip pat atėjo per anksti, kas niekada nevyksta šitaip, visada išlaukiam To ryto, To laiko ir Tos rytinės nuostabos šalia mirgant eglutei. Eglutė šiemet tik ką tik įgavo mirgėjimo, mano visai nevaisingomis pastangomis. Ne tokia eglutė, matyt, kad ir nuotaika ne tokia. Matyt, kad ir viskas ne taip. Ir toje trobelėje laukuose bus kažkaip ne taip. Per maža mūsų. Tik mes ir seneliai. Tik tiek. O ko gi daugiau ir bereikia.. Bet juk Kalėdos tai. Ar gali taip būti visiems nesvarbu? Nesvarbu, kad ko gero tai paskutinės tokios Kalėdos?.. O gal mes vis dar neišėjome iš neigimo stadijos? Bet kažkada juk teks pripažinti - ko gero jau tais naujaisiais metais liks vienu mažiau. Liks tuščia labiau ir viskas keisis.. Ar to per maža bent per šventes pamiršti savo ego ir visas susigalvotas problemas? Yra svarbesnių dalykų pasauly, yra žmonės ir yra jų paskutinės Kalėdos.

Keista, kad akimirką pamėginus džiaugtis tomis Kalėdomis tik dar giliau liūdna pasidaro. Ateis laikas ir aš bėgsiu nuo tokių Kalėdų, kaip kad bėgdavau anksčiau. Kai nieko nesupratau, nes suprasti nenorėjau. Dabar suprantu šį bei tą, taip, kaip noriu, nežinau ar gerai. O kas iš viso yra gerai? Ar gerai, kad žiema baigės? Ar gerai, kad žmonės dirba per Kūčias? Ar gerai, kai neturi kam pakuoti Kalėdinę dovaną? Ar gerai, ar gerai..? Ne.

Nekalbėkim dabar apie tai, juk vis dėl to - žiba. Akyse. Eglutė. Žiba tūkstančiai lempučių iš mūsų pačių gyvenimų ir niekada jos nesusideda tvarkingiau nei per šį tylų tylų laiką - Kūčias. O mes gal vėl trauksim šiaudus iš po stalo, tylėsim srėbdami kūčiukus ir nežinau ką jausim. Žinau, ką jausiu aš. Ryšį, kad ir koks jis būtų. Tiek daug išgyvenęs dabar jis kone tobulas. Akyse net pilna kaip. Ir net apsiverstų liežuvis pasakyti kaip, bet tie žodžiai visada viską sugadina. Gera turėti namus, į kuriuos gera grįžti. Gera turėti tėvus, su kuriais visos Kalėdos mielos, tik kartais, būna, pats to nesupranti. Gera. Ir juk viskas ne apie tai, kiek sniego už lango, ne apie tai, kiek viskas tikra, ne apie lemputes ir eglutes - apie mus. Ir visą kitą laiką..


Kažkaip norėtųsi duoti daugiau Kalėdų kitiems. Tik kaip?



Su šventėmis, įsivaizduojamas mano dienoraščio skaitytojau.
Pagalvok apie savo šventes tyliai, kol jos dar nepabėgo.
Nuoširdžiai ir naiviai, kaip vaikas. Nes tik tada pasakos tampa tikros..

pasiimk

Matyt metas toks, po to, kai išskrenda paukščiai. Kai nukrenta medžiai ir užšąla balos. Įspaudi pėdą sniege, o po tavęs dar trisdešimt pėdų - ir nieko nebelieka. Nieko, kas galvojai, galėtų būti tavo. Gal tik laikas toks, šerkšnais į langus įsispaudęs, girgždesiu po kojomis aimanuojantis, ir jauti, kaip lėtai ir kaip giliai jis eina. Vakar sakiau, kad reikia nustoti laukti, o šiandien vėl tyliu sniege ir laukiu bent mažiausios priežasties pakelti akis. Apšerkšnijo mano dienos - balta balta kur dairais..

Kartais tik taip norėčiau pravirkt tau į tuščius langus, susmukt sniege ir pasilikt iki kitos žiemos. Nes nebežinau, nebesusivokiu, kas baigėsi, o kas tik prasideda. Kur esu aš ir ar tu vis dar čia. Dar ką tik, rodos, juokiausi iš žmonių ir jų mažų nereikšmingų gyvenimų, grįstų susigalvotais jausmais, kaip vėl pamečiau save ir nebežinau jau, kas mano dėžutėj beliko tikra. Gal jau nieko, gal tai tik sudžiuvusios gėlės ir sulaužytos muzikinės dėžutės. Gal tai tik ištirpęs sniegas ir visos tavo šypsenos jame. Gal tai tik garsai, kurie dar kartas nuo karto sapnuojasi naktimis ir muša krūtinėn, gal - tik laikraščio skiautės su niekam negirdėtais vardais. Nežinau, kur pamečiau raktus į kitą pasaulį.

Pasiimk mane namo. Pasiimk už rankos taip, kaip visus milijonus naktų ji to laukė. Pasiimk taip, kad nebereiktų jau grįžti. Pasiimk, nes čia aš baigiu išprotėti. Nebežinau kelintą kartą kartoju - man SAVĘS viduje per daug. Tavęs per mažai. O gal atvirkščiai. O gal iš viso tuščia. O gal tik varnos virš galvos ir penkiolika traukinių į rytus. Gal. Gal raudoni klavišai tarp tavo šonkaulių ir vakar nupeštos vištos. Gal man tik reikia trumpam sniege užsikasti. Miške, kur net ir norėdamas niekas negalėtų rasti. Tada lengviau, tada gali galvoti, kad kažkas gal neranda, o ne kad neieško. Pasiimk mane į kitą planetą, kur saulė leidžiasi daugybę kartų, o šalia visada tavo rankos.


Pasiimk su savim.

kraustytis

Neseniai susidėjau čia savo "kontekstą", sudėliojau lyg save į lentynėles, kaip tik prieš šventes. Gal, kad Kalėdas jau galėčiau tvarkingai įsileisti, su visomis jų mandarininėmis kronikomis. Oi ne, ne apie degtine čia. O gal, kad tokią šaltą žiemą bent kažkur pagaliau būtų šilčiau. Kai susidedi save visą - mažiau ko trūksta. Nebent prisilietimo, nebent dėmesio ir naujos stimuliacijos. Bet juk viskas ranka pasiekiama, kol niekas neišmetė tavęs į negyvenamą salą.
O šiandien negaliu nustoti galvoti - koks keistas, vis tik, šis pasaulis.

Bedėliodama supratau, kad vaikiškumas yra toks žavus, toks žavus, kad nors niekada nenustok šypsotis. Atrodo, oi kiek daug tavyje sutelpa, oi koks tu visas kitoniškas, kiek skausmo tavyje užgimę, kiek kartų krista ir iš kaip aukštai. Žavios tos vidinės dramos, žavios, kol nepradedi jomis gyventi. Nepradėk, žmogau, neverta. Iš patirties sakyti galiu, juokinga juk, o ir pats matai, jei nesibaidai voratinklių ir mėgsti skaityti apie svetimas dramas. Aš tai nemėgstu, tik ne dramas, man geriau duok gerą gerą romaną. Dramas tik žiūrėti teatruose reikia. Bet ne apie tai.

Ir tikriausiai, kad ir ne apie suplyšusius batus, nublukusias spalvas ir paskendimus tose akyse, velnias, kokios jos gražios. Ne apie trūkusias stygas, ne apie pasaulio naivumą ir ne apie darbo netekusius, tuščias pinigines, verkiančias Kalėdas ir tuos, kurie turėdami galimybę patys pasirenka jas verkti. O kartais ir visai atsisako, nes orumas neleidžia, nes dar trys milijonai kitų priežasčių ir niekada, niekada lemtinga nebūna tik viena. Išmokau, ką?

Atrodo, viskas taip sudėtinga, taip sudėtinga, kad geriausia būtų pabėgti. Apsistatyti save spintomis ir gyventi tik tenkinant pagrindinius savo poreikius - maistas, stogas, miegas.. O bet juk tai nėra vieninteliai poreikiai, nuo kurių taip priklauso žmogaus būsena ir savijauta. Deja, bet nėra. Manai, kad nuo socialinių poreikių nemirštama? Na, jei esi ką tik gimęs našlaitis, tai tikriausiai nebetektum galimybės net suvokti to, kaip tavęs jau nebebūtų. Sunku gi šiam pasauly, pasirodo nėra išpuikę tie, kur dėmesio trokšta visomis išgalėmis, ir nėra jie kvaili, jie tik nusivylę ir proto užtemdyti nuo trūkumo. Ir pasirodo, yra toks dalykas, kaip sėkmingų santykių receptas. Ir jis toks paprastas, toks paprastas, kad aš sau tyliai džiūgauju pagaliau turėdama kuo pagrįsti savo ankstesnius spėliojimus, kuriais pasirodo visai taikliai šaudžiau.

Nežiūrėkite praeiviams į akis, mano mielieji įsivaizduojami mano mielo įsivaizduojamo blogo skaitytojai, nes netyčiom pabusite paskui ir suvoksite turėdami dvylika porų niekam nereikalingų padėvėtų džinsų ir šimtinės trūkumą piniginėje. Baisu, kai pagalvoji, ką gali žmogus. Tikrai taip, jis gali viską..

O iš tikrųjų, neturėjau ką pasakyti, bet labai norėjau kam nors ką nors pasakyti, nes dėmesio trūkumu sergu ir aš, bet nieko tokio, tai visiškai natūrali žmogaus būsena. Mes nesugebame gyventi vieni, net jeigu ir galvoji priešingai, yra dalykų, kurie nepriklauso nuo tavo norų. Vienas jų - tai tavo organizmas ir visos sistemos jame. Dar norėjau pasakyti, kad įsikrausčiau. Galbūt jau ilgam. Iš pradžių braidinėjau tik viena koja vandeny, o dabar, dabar ką tik parašiau pirmą įrašą tiesiai į čia. Be jokių kitų juodraščių, be jokių kitų atvertų langų.

Uždaryk langus, šalta už jų. O aš tuo tarpu bėgsiu išbėgsiu lauk gaudyti tos motyvacijos, kurią, rodos, taip neseniai pamečiau. Žinau, kad be manęs niekas negali manęs motyvuoti, žinau, kad tai tik ožiuko kaprizai, kaip visada. Ir tikiuosi, kad gitaros stygos pažadins manyje ką nors naują, kas vėl mane įpūstu tikėjimu. Tikėjimu jausmais, tikėjimu žmonėmis, tikėjimu gyvenimu ir tuo, kad viskas yra verta dėl šypsenos jų, dėl šypsenos tavo.

Kaip ir visi kiti pirmi kartai.

prisnigo

Shoot me in the head, darling. Can you?


Be careful what you wish for, babe. Niekada neturėk plano, pasaulyje viskas vis tiek visada vyksta tiesiog ne taip. Susimaišo laiko juostos, keičiasi žmonės. Gyveni bangomis turėdamas viską, arba nieko. Sekundėmis sustoji ir supranti, kad tai vis tiek ne tai, nebe tai, ne taip, ne ten, ne. Ar gali būti dar labiau tuščia? Pakėlus akis į viršų...

Svajonės kartais pildosi. Išlipa iš senų sudulkėjusių skrynių ir mėgina pasiimti tave ten, atgal. Nejučiom ima snigti, nors žiema dar toli. O viskas, ko tu nori, tai tik išmesti save lauk. Ir pradėti iš naujo. Sekti savo pasaką.

Kartais nustoji jausti iš viso. Ir negaila, net jei pasaulio pabaiga, net jei kitos moterys lovose, net jei viskas devyniomis spynomis užrakinta imtų ir ištrūktų. Negaila, net jei smerkiantys žvilgsniai į mano pusę, net jei niekada žadi nebegrįžti, net jei imtų ir nukristų dar vienas gyvenimas po kojomis. Negaila, net jei viduje mirštam, net jei meilė begalinė tavo, negaila, net jei kelio iš čia jau seniai nebėra. Negaila. O ar turėtų?

Šimtas šešiolika rankų mano odoje. Šimtas šešiolika gervių po langais. Šimta šešiolika takų takelių ir tik vienas pelkėn. Aš čia. Paskęsk su manim. Už viską, ko nepadarei. Už viską, kas buvo nesvarbu. Už mano šiaudais sudegintą viltį. Už tai, kad niekas negirdi..

Padovanok man sniegą pasaulyje. Padovanok speigą užšaldyk ir sudaužyk, kaip kartą jau. Stiklo karoliukais išsiridensiu grindiniu ir šviesiu visomis vaivorykštės spalvomis. Šypsotis galėsi, grožis pasaulin sugrįžo..

O tuo tarpu storu bintu aprišk man akis ir leisk spausti iki galo. Sukrėsk mane. Išjudink, ištrauk. Pavargau grandinėmis apsirišus melu gyventi. Nebus, nebuvo, nėra, niekada. Ir tai tik mano versija į šitą gyvenimą. Žinau, vieną kartą perplyšiu per pus ir ružavais poniais išskrisiu į kitas materijas, kur viskas bus lygiai taip pat, tik be manęs.

Galvojimas - liga. O aš renkuosi tekilą ir galimybę garsu save išspjauti.

mažasis p.

Kažkas baksteli plunksnos galiuku į alkūnę ir nustyri vietoje. Nejaugi taip? Gal kartais mes per daug mėgstam save sureikšminti, ir vis galvojam - ar dėl manęs taip? Ar tikrai? Juk galime susitarti - aš būsiu visada, kai nebūsi tu. Man tu nesi, taigi aš esu visada. O kaip tau?

Aš mėgčiau įmerkti galvą į vandenį ir pabūti taip minutėlę, vanduo ramina. Mėgčiau, jei akys paskui neperštėtų dar labiau, nepaisant to nuolatinio perštėjimo. Bet dabar tenka kitaip - dabar aš žiūriu į jį, į tą mažyti gražų žmogeliuką, kuris sako "nupiešk man avį" ir perštinčios akys atgyja. O aš sakau - aš tau ją tikrą padarysiu! Kalėdoms.. O jis sako, sako, tylėk, žodžiai tik trukdo mums viens kitą suprasti.

Ir tyliu. Ir visados tylėčiau, jeigu tik tos akys taip pat vis į mane žiūrėtų. Aš nemoku paaiškinti, taip yra ir tiek - tos akys spindi magija.

Sako, du priešingi poliai vienas kitą traukią, dar sako, kad viską mokslu paaiškinti gali. Gal, nežinau, nemėginau niekada visko paaiškinti. Nei mokslu, nei šiaip žodžiais. Ką tikrai žinau, tai, kad mane, kaip neigiamą polį net labai traukia tos teigiamos akys. Galėčiau dienomis taip ir žiūrėti. Tyliai. Ir leisčiau sau leisti jas suprasti. Ir tuos milijonus planetų, kurios tose akyse nardo.

Žinai, ko labiausiai norėčiau? Norėčiau mokėti neleisti toms akims niekada suaugti. Suaugę nieko nesupranta, sako mažas gražus žmogutis Žebriūno juostoje, o šalikėlis ant kaklo taip ir plazda, mėtomas vėjo kaip kad aš, kartais plazdu, vėjo plėšoma. Ir šypsosi garbanomis nupuošta galva. Ir jo akys, visai kaip tos.. net jei ir niekada jų nesumaišytum, net jei suaugusiems jos niekada neatrodytų vienodos. Matyti negali taip žiūrėdamas, visada reikia žiūrėti kitaip - nuoširdžiai ir kartais užsimerkus.

Ką daryti, kai languose neapsigyvena šerkšnas? Kai neištapo jų peizažais iš nepažįstamų pasakų. Ne tų, kuriose bajoraičiai nori tapti karaliais ir išjoja ieškoti tautos, kuriai trūktų vieno, geriau iš tų, kuriose vaikai nori tapti didvyriais. O didvyris tai tas, kuris nudobia slibiną. Kartais net nesvarbu dėl ko jį nudobia - dėl karalaitės, dėl garbės, svarbiausia - nudobia. Aš norėčiau irgi tapti didvyriu. Norėčiau mokėti nudobti tą slibiną, tą, kur manyje tūno, kur mano vaikystę valgo ir sako, kad žiūrėti užsimerkus tai tas pats, kas eiti atbulomis. Ir iš kart - į duobę, nes laikas juk į priekį juda, laiko tiesė erdvėje neina atgal, niekada, niekada neina.

Iš tikrųjų, visai ne tas pats. Jei jau jam taip atrodo - tai lai ir eina atgal, lai krenta į duobę, o aš, aš geriau saugosiu tas akis sapnuose ir neleisiu tau niekada grįžti. Uždarysiu tave galvoje į dėže ir neduosiu valgyti, užklijuosiu ir išskrisiu į kitą planetą, pas tas akis, kurios galbūt mane prisijaukins. Aš jas juk laistysiu. Ir užstosiu nuo vėjo, kad nesuplėšytų.

O mano slibinas - suaugęs ir nieko jis nesupranta. Ugnimi degina, baimes kursto, sienas stato ir muša, kas kartą, vos apie tave pagalvoju. O kartais ir kalba, kalba, kad tik tylos man būtų per maža, sako - suauk, ruduo čia. O aš tyliai kandu pirštų galus ir galvoju, kad ne ruduo - žiema mane nuramina, išpiešia šerkšnu ir akys nebe taip peršti, paleidžia snaiges į delnus ir grįžta visos pasakos į langus. Galvoju, kad ne ruduo - žiema sušukuos susivėlusius plaukus ir leis dar kartą pažiūrėti į tas akis, magijos pilnas. Galvoju, kad ne ruduo - žiema, mano slibiną devynis kartus dar žiemos miegu užmigdys