odė žiemai

O žiema, kiek tu man davei iš tikro!
Kiek sniego į akis ir nemigo naktų.
Ir kiek daug palikai dar nepatirto,
Kad laukti nenustočiau ir kitų žiemų.

Atrodo, vakar dar, kartu vėlyvą naktį
Iš gulbių juokėmės, nūnai.
Atrodo, man šerkšnu piešei visus tuos langus
Ir lopšines į geliančius pirštus rašei.

O čia tik šast ir baigias baltos dienos
Rimties, ramybės, speigo ir tylos.
Ir štai ateis pavasaris per neesančias ražienas
Ir lieps šypsotis, lauks linksmos dainos.

Bet nebijok, brangiausia mano žiema
Širdy nešiosiuos, lauksiu dar tavęs!
Neužvaldys tyriausios mano sielos
Nei saulės spindulys, nei vieversio daina.

- - -

* Autorius ir lyrinis "aš" niekada nėra vienas ir tas pats asmuo. Visi mes daugialypiai. Ir paprastai nei vienas mūsų niekada galiausiai nesueina į vieną.

kamuoliukas

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris vis atsimuša tai į žemę, tai į sieną, net nemėtomas. Pats. Aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir mėtyti nereikia. Besimušinėdamas į sienas dainuoju Pikto dėdės dainelę ir dar žadu sau, kad šiandien tikrai tikrai padarysiu tai, kam padaryti turėjau daugybe laiko, bet jį visą pramiegojau.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris mielai įšoktų pasimušinėti į tavo vidų, kur nors ten, kur tau kutentų. Tada tu juoktumeisi, o aš šypsočiau į įsivaizduojama savo ūsą. Nes juokas yra keistas garsas ir jis keistai teigiamai veikia. Man patinka juokas, bet tik kai jis nėra mano. O ar jums patinka jūsų pačių juokas?

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris turi tris milijonus istorijų ir nori jas papasakoti. Jos visos neįdomios, todėl niekas nesiklauso. Aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir klausyti nereikia. Aš pasakoju istorijas sau ir visada jų klausausi, paskui sakau sau tai, ko niekada nenoriu girdėti ir vėl grįžtu prie Pikto dėdės dainelės.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, kuris mielai įšoktų tau į kišenę ir leistų tau save truputį panešioti. Bet neilgam, nes paskui gali netyčiom panorėti pasilikti. Pasilikti nėra gerai, nes, iš tikrųjų, juk niekas niekada niekur nepasilieka. O kai esi guminis kamuoliukas ypač sunku pasilikti, ypač tada, kai negali nustoti mušinėtis tai į žemę, tai į sieną.

Šiandien aš guminis kamuoliukas, pilnas viso pasaulio gėrio, tik kad niekas nenori manęs pagauti. Bet aš labai savarankiškas kamuoliukas, todėl manęs ir gaudyti nereikia.

Perpetuum mobile

Niekada nebuvau ypatinga poezijos gerbėja. Rimuoti moku tik tai, kas paprasta arba tik sudėtingus sudėtingų dalyku vardus paprastais būdais, kaip suguldomos janga kaladėlės atgal į dėžę - vieną prie kito, vieną prie kito. Niekad nesupratau modernesniųjų rimavimo būdų, daugybės perteklinių žodžių vienodais skambesiais ir neužčiuopiamo konteksto. Nesuprantu kam, kodėl ir kaip. Suprantu tai, kas paprasta, kas žodžiais sudėta nesvarbu kokiomis trapecijomis, kas sako daugiau nei afiksų mišrainė. Suprantu tai:

Prieš savaitę, pirmadienį,
vonioje sugedo čiaupas,
antradienį atsisakė veikti
ištikimas plaukų džiovintuvas,
ketvirtadienį mobilusis telefonas
paskelbė tylėjimo streiką,
penktadienį piktdžiugiškai
nubėgo juodos kojinės akys,
sekmadienį dužo
įtūžusi šampano taurė...
Gal tai nėra sklandžios tėkmės
trukdžiai,
tik - neginčijamas patvirtinimas:
gyvenimas eina,
nestovi vienoje vietoje.

*J.Ivanauskaitė "Odė džiaugsmui" (2007) 25p.

Šiandien daug galvojau apie laiką ir taip, kaip jis eina. Kaip visada. Kaip keičiasi viskas, viskas, viskas. Galvojau, kad nenoriu pastovumo, galvojau - kam man? Jauna aš juk, gyventi reikia, džiaugtis. Galvojau iš naujo ir sugalvojau, kad kartais išlipti į krantą iš įvykių jūros yra visai gerai. Sustoti, įsiklausyti, paleisti ašarą vėjui svetimose palangėse, kažkam tylius sapnus sapnuojant už nugaros. Tu miegi, o pasaulis vyksta. Vynas takeliais subėga man į krūtinę. Varnos už langų, ranka nepasiekiamos, krankiančios, baisios. Ir vėl jos, ir vėl čia. Mano varnos.. trys šimtai keturiolika varnų, brangusis, trys šimtai..

Nežinau kaip jūs, bet aš einu trumpam sustoti.

veidrodin

Aš kartais stebiuosi, net labai stebiuosi savo nuojautomis. Gal todėl, kad visuomet maniau mano fantaziją esant kiek aukščiau realybės. Stebiuosi, nes, matyt, tai tik mano naivumas aukščiau realybės, o visa kita.. visa kita taip skaudžiai realu, kad labiau ir būti negali. Kartais, atrodo, susigalvoju visokių neįmanomų dalykų, vis iš tos baimės, kur mano gyslomis vietoj kraujo teka. Atrodo, ne, taip negali būti, tikrai negali. O tada šast - galvojai, kad kažką žinai? Galvok iš naujo. Galvojai, kad kažką supranti? Galvok iš naujo. Galvojai, kad esi verta daugiau, nei smūgis į smilkinius. Iš nugaros. Galvojai? Ak, kaip miela, tu galvojai..

Žemė iš po kojų ir vėl slydo išslydo penkiems tūkstančiams metų. Atrodo, niekada nebepagysiu. Niekada neatsistosiu. Nežinau, kaip į akis pažiūrėsiu. Nesusitaikiau dar, matyt, per mažai laiko sau palikau. Matyt ir vėl tikėjau, kad net tokiems kaip aš laimė nusišypso. Ilgiau nei porai mėnesių šilumos purvinose rankose. Daugiau nei kaktusas ant palangės. Ar būna taip, kad žmogų trypia tik todėl, jog mano jį esant pakankamai stipriu tai pakelti? Juokiuosi tau į veidą, ne, tu nežinai kaip lengva mane sutrypti.

Smaigstau save adatomis vėl ir vėl. Už šviesius plaukus ir rankas ant kaklo, po smaigaliu žemyn kabančiais peiliais. Virš galvos. Už keletą metų besitęsusios agonijos pelėsiais ir kerpėm išklojusios mano grindis. Galvoje. Už tamsias akis, kurios leido tikėt, jog ir mane kažkas iš viso to išgelbės, išsives, apkabins ir nepaleis. Ledo gabalu į smilkinius, per kelius ir ten, kur labiausiai skauda. Tai yra tai, ką gauni už norą tikėti žmonėmis. Vėl ir vėl. Kodėl leidau sau galvot, kad bus kitaip? Kad sienomis ne tik vorai ropoti moka. Veidu į asfaltą, dar šypsaisi? Tu - per sunkus akmuo nešiotis su savim. Tai aš.

tik-tak

Tik - tak tiksi penki litrai kraujo po oda ir ritmingai trūkčioja nesuskaičiuojama galybė mažų mažiausių laidelių. Kaip keistai viskas įsitempia, kai nebeišgali suturėti. Kaip keistai ima trūkčioti smilkiniuose, kai visai iš niekur susmunki vonioje po kriokliais krintančiu vandeniu ir mėgini pravirkti visomis giesmėmis, kurias dar galima išraudoti. Bet užstringi pusiaukelėje - ašarų tiekimą jie seniai nutraukė. Įsikerta tvinkčioti smilkiniuose dar gan ilgai po to, kai tai suvoki ir vėl pastatai save ant kojų. Nors ir nebelaiko kojos, nebelaiko širdys, nors ir niekas nebelaiko. Niekada nelaikė. Tai kam?

'Nebijot' sako Jurga man iš kitos pusės kolonėlių. 'Nebijokit' sako dėstytojai susirinkusiems mokytis visiškai nepažintos kalbos. 'Nebijau' kartoju sau, bandydama įsiteigti, kad tai tik nuovargis, po šešiolikos kilometrų gyvenimo tomis pačiomis kliūtimis, kol baime šaukia visa mano esybė lipdama per gerklę. Grūdu ją atgal ir čiaupiu, kaip mažą vaiką. Ša. ša. Niekas nenori tavęs girdėti. Ša. ša...

Ar labai kvaila yra kažko nemokėti? O ar labai kvaila, kai tas kažkas yra išeiti. Žmonės dažnai nemoka išeiti. Todėl jie nueina. Paima ir nueina, galvodami, kad dabar jau viskas. Galvodami, kad išėjo. Aš irgi nelabai moku išeiti. Aš tyliai atsisveikinu su jais dar gerą laiko gabalą prieš tai, kol jie patys nesuvokia, jog jiems reikės išeiti. Taip tiesiog nutinka, staiga tave pagauna jausmas, lyg kažką prisiminus ir tu tai supranti. Panašiai, kaip kad kažkur išėjęs staiga prisimeni, jog pamiršai išdžiaustyti skalbinius. Taip, tai labai panašu į tai. Tu tiesiog pajunti tai, visai netyčia. Ir nežinai ar dar kas nors tai žino. Tuomet susitaikai su tuo, o kas daugiau belieka. Ir kai ateina laikas - tu jau būni pasiruošęs ir atsisveikinęs. Nėra prasmės du kartus atsisveikinti, todėl leidi jiems nueiti. Vienam po kito. Vorele. O mane palikite čia, aš dar niekur neisiu.

Užsivožiu tylos šydu. Ramiau taip. Neseniai perskaičiau mintį apie narkomanus ir tyla. Tai buvo kažkas panašaus į tai, kad dauguma jų įklimpsta ten tik todėl, kad pasiutusiai nori bent truputėlio tylos. Tyla yra gerai. Tyla yra viskas. Tyla yra tai, kas gydo ir žudo. Žudo ir gydo. Visos ligos ir visi vaistai. Ša, baime, ša. Nebelaiko kojos.

Ar gali mane apkabinti, jei dar esi čia?..