slėgti

ir atrodo, juk tai tos dienos, tos naktys.. kai tyliai, niekam nematant, parodai pasauliui liežuvį ir elgiesi taip, kaip nekenti elgtis.. nors galbūt iš tikrųjų mėgsti. ir gyveni taip, kaip niekam nepatinka. tikriausiai tik todėl tai ir tampa taip malonu.. ir nesigręži atgal. ir užmiršti veidus. akis. įvykius. praeitį, kurią taip ilgai dėliojai.. o tada uždarai duris ir imi klykti tuštumai, kad nekenti jos už tai, kad ji tiesiog yra. kad egzistuoja viduje ir neleidžia šviesti. kad smaugia tave kaskart atrodo vis labiau, o nėra net randų, kad kažkam parodyti.. ir paprašyti pagalbos. nes tai tas žodis, kuris užstringa gerklėj. ir nors numirt su juo.
ir atrodo, juk viskas iš tikrųjų taip greit. ir taip be pagrindo.. ir visiški vėjai. nebesusigaudai savy. nebesusigaudai laike. nebesusigaudai juose.. o ką jie? atrodo, juk jei būtų.. ateitų ir pasakytų. egoizmas, vėl. gal jau gana? bet riba tokia plona.. ir laikas vis greityn. ir tada supranti, kad tau to reikia kasdien.. ir vis labiau. ir kad to reikėjo amžinai. o tada vėl uždarai duris ir klyki, kol be proto įsiskauda gerklę. rėki, kad nebemoki gyventi. kad nebemoki pamiršti, kad skaičiuoji mėnesius, su viltim, kad visa tai baigsis.. tačiau tai nesiliauja. tai tiesiog nesiliauja.. ir užstringi ties dar vienu slenksčiu. link realybės.
viskas ką matai tėra atvaizdas stikle.. tavo paties atvaizdas.. ir tuščios akys. ir viskas ką darai tėra mėginimas būti laimingu.. mėginimas būti žmogumi. tiesiog tokiu, kaip kiti.. mintyse ima aidėti "pabėgti" vis dažniau. ir visur. iš visų pusių.. lyg ženklas, lyg skaičiai. lyg.. ir supranti, kad visos tavo mintys yra įtakotos.. ir ko gero nė viena negimė tiesiog iš savęs.. tik todėl, kad norėjo gimti..
atrodo, kad viskas ko iš tikrųjų trokšti, tai nuleisti rankas.. arba įgyti valią.
skauda pėdas. be proto skauda pėdas. o vakarais galvoji apie jas. apie pėdas, kurios spindi vitražais. savo pėdas..

aš bijau laiko. nes jis per greit eina.
bijau žmonių, nes jų nepažįstu.
bijau savęs, nes pažįstu pernelyg gerai.
bijau oro, nes dusina.
bijau. aš tiesiog bijau. vienatvės..? nemokėjimo suprasti. surasti. išgirsti.. prabilti..
o jei.. jei.. taip liks visam?. surakintos rankos. užmerktos akys.
o jei aš niekad nebegalėsiu užmiršti.
o jei man tiesiog reikia išeiti iš ten. kur viskas vis dar kvepia.. lyg būtų vakar.
o jei amžinai gyvensiu vos keliom minutėm laimės. ir blėstančiu veidu mintyse..
o jei amžinai bėgsiu.. pas tuos, kurie bėga nuo manęs..
o jei....

ir vėl tampi penkerių.. ir krenti ant kelių, užsidengi delnais veidą ir verki. taip garsiai ir nuoširdžiai. iš baimės.. baimės dėl savęs.. iš begalinės baimės.
ir taip nori, kad kas nors pasirūpintų. pasisodintų ant kelių, paglostytų nugarą, apkabintų ir ką nors pasakytų. ką nors..

ir man atrodo, vieną dieną tyla mane pribaigs.

supratimas, kaip visa tai beprasmiška. metai. dar vieni metai.. o kas tada?
"tu per daug galvoji"
ir labiau už viską širdis dega troškimu pasiųsti viską taip giliai velniop..

aš esu taip žemai. taip žemai..
(minutė ir šešiolika sekundžių negalėjimo rašyti toliau.išsiliejusi klavietūra)
wake me up, when everything ends..

dangus toks didelis. o tu esi vienas mažas taškelis, kuriam nelemta jo pasiekti..

apkandžioti krumpliai.
they will never love you like i do.. jei tai iš viso buvo tai. niekada.. nes niekas daugiau nesugeba taip freakiškai jausti.
aš sergu. ir šitie žodžiai dabar skauda taip, kaip dar niekada..
aš labai sergu.


išjungi šviesas, bet žvaigždžių vis tiek nematyti.. nejaugi, dar nepakankamai tamsu?!
susirieti į kamuoliuką kambario kampe ir stebi mėnulį. per pilnatį jis labai gražus.. vis tikėdamasi.. kad tai dėl to.
atsidarai langą ir drebėdama iš šalčio lauki to vienintelio.. gaivaus oro gūsio..
o dangus toks didelis..

punktais

Filmas - "The Wind That Shakes The Barley". Po paskutinės užsklandos, vaizdai vis dar gyvi vos užmerkus akis. Galbūt pernelyg įsijaučiau. Įrašau į geriausių sąrašą.

Daina - Saulius Mykolaitis - Debesys. Galbūt balsas neskamba itin švariai. galbūt neatrodo taip tobula, kaip galėtų/turėtų būti, bet atrodo tikra. kai gumulas stovi gerklėj, ir tu nebepasieki tos viršutinės natos..

Įvykis - Melejonai metų atgal. Rimtai. Parkelis nebebėr toks baisus, kaip buvo. Bet mes ištisai pliurpėm. Kaip malalietkos. Bijau pagalvot kiek ten būtumėm sėdėję, jei būtumėm užsipirkę sėmkų. Bet už prisiminimus. Už praeitis. Už neatsiminimus ir begalybę kitų blevyzgojimų. Pa, mergytės brangios.

Naujiena - Rytoj einu pirkti bilieto į Placebo koncertą. Taip aš viena iš tos tūkstantinės minios, kurie nenori praleisti šios progos. Ačiū, mam.

Dvejonė - Noriu sėdimo bilieto, tačiau tie, kurie žadėjo eit, ima stovimus. Vienai neįdomu. O gal vis gi nenorėsiu pavargt , ir gal nieks manęs ten nesutryps (think).

Nelaimė - Išvažiuoju penktadienį. O taip siaubingai noriu į jazz'us.

Citata - Debesys. baltu smėliu į akis.

Nuosprendis - Man reikia užsimiršimo. Tikrai.


Pastebėjimas - Namai ir vėl ryja mano nuotaiką ir energiją. Atrodo, maksimaliu greičiu.

off

Ne. Tikrai. Juk sakau, kad man viskas gerai.
Tik užsikirtinėja žodžiai, o dar dažniau mintys.
Susimėčiau tarp datų. Ne tik istorijos. Ir tarp savo.
Nežinau kas buvo pirmiau. Ir kas dėl to kaltas.
Vis vaidenasi, kad ant stalo liejasi arbata. Vienas puodelis čia, kitas ten. O man nusisukus, dar vienas išsilieja už nugaros, lyg slapstydamasis, lyg tyčia.
Bet ant stalo nebuvo nė vieno puodelio arbatos.

Dienomis gyvenu prie įjungtos lempos, lyg ji būtų mano gyvybę palaikantis aparatas. Neskaičiuoju varnų. Bijau, kad kažkam užėjus į mano kambarį numirsiu iš gėdos. Ir šaukdama - jie pamatė! dabar jie viską žino! išbėgsiu pro duris. Blogiausia yra ne tai, kad išbėgsiu, blogiausia tai, kad teks grįžti. Pažiūrėti į akis jiems ir pasakyti - aš truputėlį sergu. dar. O ar kas nors kada nors patikėtų, kad pasveiksiu?.
Reikėtų tai pakeisti. Paslėpti įkalčius į stalčius, kuriuose jau niekas nebetelpa. Mano visos spintos ir spintelės pilnos prisiminimų. Pilnos galvojimų. Eilių. Dainų, nė kart nepadainuotų iš tikro. Pilnos praeities, kuri net nepriklausė man. Aš ją susigalvojau, kad pateisinčiau visas savo ligas. Prieš pačią save.
Ir sunku man tikrai ne dėl tam tikrų dalykų. Ir sunku tikrai ne todėl, kad ir vėl kas naktį tai sapnuoju. Sunku dėl to, kad negaliu kitaip. Man tai ima patikti. Grįžtu ten, iš kur kadais bėgau. Ir taip džiaugiausi pabėgus.
Aš kariauju prieš save. Prieš viską, kas man žada ateitį ar kažką gero.
Aš kovoju prieš gyvenimą, nes jis neleidžia jo gyventi taip, kaip noriu aš.

Aš esu garsas.
Mažas šaižus garsas. Įšokdamas į kiekvieno jūsų ausį, aš atnešu nekantrumą ir begalinį erzinimą. Suparalyžuoju kojas ir priverčiu jus kaip niekad gerai girdėti. Mane. Garsą.
Lyg tūkstančiai žadintuvų vienu metu, kartu su desperatišku sekundinės laikrodžio rodyklės tiksėjimu. Įtemptomis jūsų gyvenimo sekundėmis.. lyg lynu. Nors niekuomet nemokėjau laikyti ligsvaros. Einu.
Kojų padais kutendama jūsų kantrybę. Ir laukdama trūkio.
Kuomet viskas per 1/10 sekundės sugeba išnykti. Paliekant aiškius įrodymus apie savo buvimą.
Aš esu garsas.
Ir tik kurtieji gali manęs negirdėti.
Bet jiems aš būsiu šviesa. Ta, kuri apakina. Ta, kuri užtemdo.
Kodėl?
Kadaise man sakė, kad nebūna kvailų klausimų. Ir aš visuomet tuo abejojau.

Aš lyg garas. Mažas garas. Pakylantis su dideliu noru kažkam suteikti malonumą. Ir išnykstantis nepastebėtas, nesugautas, neužfiksuotas, nepamėgtas.. Daugybėje kiekvieno jūsų puodelių.

Aš esu gėlė, kuri kiekvienai rankai, norinčiai ją išsaugoti įkanda be pasigailėjimo.
Kodėl?

Nes ne visada turiu kantrybės..

jausti

tokiomis naktimis kaip ši, kaip jau praėjusi ir galbūt kaip ir būsianti.. tokiomis naktimis vis dar jaučiu mažą šiurpuliuką. matyt, nuo šalto vėjo, kuris pūsteli susivėlusion galvelėn. ir gera.
ir tuomet visai nesvarbu nei kuria koja ryte išlipsi iš lovos, nei koks vėjas bus ryte. nes tuomet jis nebebūna tas. tuomet būna kitaip. ir aš žinau, kad tu supranti, ką aš mėginu pasakyti. nes tu irgi tai jauti.
ir prieš išjungdama šviesas, aš visada apsidairau, paslapčiom nusišypsau ir sužadinusi katino smalsumą, išjungiu jas. o tada krentu ir ilgai skaičiuoju atmerktomis akimis.. skaičiuoju tavo šypsenas, kurias dar atsimenu. skaičiuoju savo vardą, tartą tavo lūpomis.. skaičiuoju kiek žingsnių tąkart nuvedė į prarają. tuomet stipriai užmerkiu akis ir užmiegu. visad tik nubėgus vienam takeliui tavęs mano skruostu. ir kitą naktį skaičiuoti bus mažiau..

aš tikriausiai dar nesu sugadinta gyvenimo. o galbūt jau pergadinta.
aš vis nesugebu taip, kaip kiti. juk ir jie be proto skirtingi. bet visi kalba vienodai.. visi mąsto vienodai. ir aš jų nesuprantu. nebesuprantu.
ir man baisu. šlykštu. man nepatinka. gal niekad nepatiko. aš nenoriu šitaip. aš nenoriu kaip jie. ne. nes ne tame gyvenimas. ne tame laimė. ne tame šėliojimas, po galais. man - ne tame..
ir aš mielai praleisčiau dienas dielėj pievoj, tarp smilgų ir žiūrėčiau į ežerą arba dangų. o vasarai pasibaigus, galėčiau papasakoti kokiomis dienomis jie būna gražiausiai. ir ne, visai ne tai, ką jūs galvojat. ne naktimis, juk tada labai prastai matosi. tada gražiausios žvaigždės. šypteliu ir grįžtu į savo rojų.
galbūt, sakysite, per saldžiai, šįkart. atsiprašyčiau, jei sugalvočiau kodėl turėčiau tai padaryti. bet taip dabar jaučiu.
taip, aš degu neapykanta ir šleikštuliui pasauliui, kurį jie gyvena aplink mane. ir jaučiu silpnybę vasariškam pavasariui. kuomet norisi basomis lakstyti paskui jūrą. ir ką nors pavaišinti ledais. bet.
tada suprantu, kad be tavęs, ko gero, nėra to žmogaus, kuris derėtų. prie oro, prie mano minčių. prie idėjų. daugybės idėjų. ir lakstymo paskui jūrą. prie juoko ir tylos. kurie tarpusavy susišaukia taip puikiai, kad niekad nebūtum pagalvojęs. bet tu.. tu niekada neiškeistum savo laiko į manąjį. juk tiesa?a?. juk viskas prarasta.
ne, negalvok.
aš gyvenu. kaip matai. gyvenu taip, kaip noriu. ir man gera. ir man nereikia jokių kitų žmonių. o tu žinai, kad visada esi su manim?.
aš pasveiksiu. tikrai. migdyk savo sąžinės balsą..
tiesiog kitaip ta laimė nebūtu it cukraus vata. ir neliptų taip pirštai prie kiekvieno tavo prisiminimo..
tiesiog.. tu esi mano laimė. ir man patinka gyventi tavimi. ir man patinka, kad esi toli..toli toli.. taip toli, kad net vėju nesusišauki.

tikriausiai vadintum mane beprote, žinodamas, ką išdarinėju su savo gyvenimu. bet man patinka. kaip ir patinka tyliai juoktis prieš pravirkstant.
aš vis dar esu vaikas. ir galbūt tai yra tai, dėl ko tavęs niekuomet nebuvo čia. bet leisk man užaugti.. ir leisk. leisk kada nors trumpam sugrįžti. nesuksiu laikrodžių atgal. aš tik visada svajojau paimt tave už rankos.

mane augina naivumas. matai?.
ir aš vaikštau stogų atbrailom. ir man vis tiek ar krisiu. nes jei kristi, tai tik iš labai aukštai.
ar galiu tavimi gyventi?.
tik kol užaugsiu. tik kol..



žmogui visada reikia kažko, nuo ko jis galėtų priklausyti..

apie ateitį

Ir kiekvieną vakarą/dieną/rytą/naktį grįžus į savus namus, giliai atsikvėpus ir pažiūrėjus pro langą, pro kurį matosi tik pilka didelė dėmė ir keletas medžių, sugrįžta tas jausmas. Galvodavau, kad jis priklauso šitiems namams, bet pasirodo ne. Jis priklauso man.. Nežinojimo jausmas. Persmelktas baimės, pykčio, nenorėjimo, neapykantos, netikėjimo.. Saldžiai ironiškas. Lyg būtų koks naminis gnomas, besityčiojantis iš visko, apie ką išdrįstu pagalvoti. Nusodinantis žemyn bet kokias svajones, bet kokias viltis ir tikėjimą ateitim. Tiesa pasakius, ateities aš nematau. Ir net neįsivaizduoju. Kad ir kaip besistengčiau. Praraja?Pelkė? Nežinau. Nenoriu žinoti.
Kuo aš būsiu užaugus? Gal geriausia nebūti iš vis. Aš neturiu ateities. Aš neturiu perspektyvų. Aš neturiu vizijos. Neturiu svajonės. Net paprasčiausio noro neturiu. Ir nieko neišmanau. Ir nežinau ką norėčiau išmanyti dar, apart to, kokios man galimybės įstoti vienur ar kitur, ir kokios galimybės baigus tai. Kokios galimos profesijos, specializacijos, darbas.. Aš net nemoku susirasti informacijos apie tai, tokios, kokios man reikia. Patogios. Bet svarbiausia - pateisinančios mano lūkesčius. Tai svarbiausia.. ir to, ko gero, nėra.
Ir po kiekvieno gilaus atodūsio seka tūkstančiai minčių, kurių nebesugebu pagauti. Ir atrodo, kad viskas, ką dar sugebu, tėra sėdėjimas vakarais namie, su katinu, ir verkšlenimas sau dėl savo beviltiškumo. Dėl neturėjimo valios. Ir labiausiai - noro. Noro niekam. Nesugebėjimo stengtis. Ir savęs atidavimo visiškai neteisinga linkme. Ir tada aš sustoju gyventi. Ir laikas nueina velniop su visa mano ateitim. Nes aš pati tai pasirenku.
Ir nugrimzdu tarp tuščių blokų, kuriuose kažkada gyveno svetimų žmonių istorijos. Žiūriu į juos, ir jaučiu, kad vienądien ir mano istorija išnyks taip lengvai, lyg niekad nebūtų buvus. Bet ar gali būt kitaip. Ar gali žmogus pasiekti kažką, visiškai nesistengdamas ir neturėdamas jokių tlentų bei gabumų. Galintis tik kalbėti visiškas nesąmones atseit protingai iškreiptu veidu, pasakojantis kitiems ką jie turėtų daryti ir kaip gyventi, pats tuo tarpu nykstantis pats iš savęs. Ir visom įmanomom priemonėm besipriešinantis norui. Norui turėti, norui mylėti.. Be jokio reikėjimo. Šeimos. Draugų. Pinigų. Tolių. Jausmų. Potyrių. Kelionių.. Be jokio reikėjimo žmogaus. Nes nemokėčiau dabar jo priimti ir įsileisti. O tikriausiai niekada ir nemokėjau. Ir tai buvo priežastis. Bet kažkada aš norėjau mokėti..
Ir tuomet prasideda ėjimas atgal, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad praeities nėra. Dabarčiai smilkstant tiesiai prieš akis..
O tokiomis naktimis visada norisi kristi ant grindų ir stipriai suspausti kumščius. Kovojant su gnomu savyje, bet nenorint laimėti. Tiesa yra ta, kad savęs nepakeisi, nes tai pernelyg sudėtinga. Tu tiesiog gyveni. Ir nežinai kam ir kodėl. Žinai, kad nesi vertas to, ką turi ir nesupranti, kodėl tavo vardas vis dar linksniuojamas kitų lūpose.
"Ir viskas, ką turi, tėra dabartis." Kitaip tariant - niekas.
Švelnus mažas niekas.
Visos naktys atiduotos niekam. Tam pačiam. Ir mintims apie jį. Ir apie ateitį, kurios nebus. Nes ji toliau už rytojų.
Ko gero, aš tik norėčiau izioliacine juosta apsijuost savo erdvę ir priverst save norėti kažko daugiau. Bent truputį daugiau.
Tai niekada netrukdavo taip ilgai.
Kuo aš būsiu užaugus? O kada aš užaugsiu? O ar būsiu iš vis?..
O ar visa tai kada nors baigsis??.
Nėra ateities. Nėra ateities.. Aš jos neturiu ir tiek.
Čia visai kaip turėti brolį ar sesę. Visi vaikai turi tėvus. Bet ne visi turi brolį ar sesę..
Taip. Taip yra būtent dėl to, kad ateitį kuriame PATYS.

[18 minučių stebint mirksintį žymeklį dar vienos, tuščios eilutės pradžioje..]

isn't it ironic?

Tik kai visiškai nebelieka saulės, kuri šildytų, supranti, kad vis dėl to tavo viduj jau pavasaris ir ima jo reikėti aplink.

Tik tada, kai pagaliau pajunti norą kažką pakeisti, visos, prieš tai akis draskiusios galimybės išnyksta, ir lieki taip pat.

Tik susiruošus vakarą nugyventi taip, kaip gyveni nedažnai, bet vis galvoji, jog būtų tobula.. Pati viską sugadini ir suvoki, kad nereikia tau to, kad jaustumeis laiminga.

Tik apsvaigus nuo vyno, susivoki, kad iš tikrųjų apsvaigai nuo minčių. O vyno, matyt, niekada taip itin ir nemėgai.

Tik, kai nurimusi, apsiklojusi šilta antklode, šypsaisi, žiūri vieną geriausių, pasirodo matytų, filmų, glostai katiną ir jausdama, kaip jis pasimėgaudamas murkia, pagalvoji, kad nereikia tau jokio kito vyro.. Jis ima ir apkandžioja tau ranką, kiek galėdamas.



Bet vis dėl to tai varo iš proto. Tikrąja tų žodžių prasme.
Aš dievinu tokį gyvenimą. Visiškai vieną. Tebūnie ir vienišą, kitaip juk nebūtų įmanoma.

Ir atrodo susprogtum iš noro surūkyti vieną vienintelę cigaretę, galbūt tik tam, kad iš naujo įkvėptum šviežio oro auštant, neatsižvelgiant į tai, kad niekada to nedarai. Ir nekenti dūmų kvapo.

Bet šiąnakt aš galiu dainuoti.
Ir dėlioti mintis tokiu rišlumu, kokiu tik norisi, žinodama, kad kažkas tai skaitys, bet tikriausiai niekas nesupras taip, kaip tai turėtų būti suprasta.

O tada tyliai nusisuks į langą ir pagalvos - o kiek porų šią akimirką patiria orgazmą?

:}

žodžiai

They say it's true - something's not right.
They laugh at you. Hurting all the time and you just dont know why.
Destined to lose. It's not right.
What can you do. All you do is fight and you lose your insides..

This is the last time.[?]


Niekada neįsimylėti.
Niekada neleisti niekam įsimylėti tavęs.
Niekada negyventi jausmais.
Netikėti stebuklais.
Negyventi svajonėmis.
Neatsiduoti norams.
Nepasikliauti niekuo, tik pačiu savimi.
Niekada neišsipasakoti.
Niekada nenusižeminti.
Niekada neprašyti.
Neleisti niekam lipti tau ant galvos.
Nesiaukoti.
Nedvejoti.
Nešvaistyti laiko.
Nesudaryti aplinkiniams teisingos nuomonės.
Likti paslaptimi.
Nepaskęsti viešume.
Gyventi sau. Ir turėti gerą gyvenimą.

Meilė žlugdo žmones, nes jie nemoka su ja tvarkytis. Tas atima daug laiko. Neverta.
Žmonės, sekiojantys iš paskos, atima gerą energiją. Norėdami įtraukti tave į savo gyvenimus, jie trina tavąjį, dažnai per prievartą.
Jausmai pernelyg laikinas dalykas. Jie priverčia daryti dalykus, dėl kurių vėliau gailiesi. Jausmų nevaldymas - silpnybė.
Stebuklų nebūna. Stebuklas - iliuzija. Pasiekęs tam tikrą lygį, tu kuri stebuklus. Ir visada atsiras tokių, kurie jais tikės ir seks - avių banda.
Svajonės skirtos silpniesiems. Tiems, kurie negali pasiekti to, ko nori. Skirta žmonėms, nesiekiantiems pilnatvės.
Norai yra trumpalaikiai. Aukotis dėl jų neverta. Pasiekus tam tikrą lygį, jie tampa užgaidomis, kurios būna įgyvendinamos. Norai praranda savo vertę ir tarnauja tau.
Visi žmonės sukurti vienodai. Ir jų visų dėmesio centre - jie patys. Darydamas paslaugą kažkam, dažniau negausi jos atgal. Apsikvailinimas. Nedidelis pralaimėjimas, tačiau sutrūkinėję pamatai.
Niekas negali žinoti apie tave daugiau nei pakanka turėti gerą vardą jo akyse. Paguodos reikėjimas - silpnybė. Tampi pažeidžiamas. Pažeidžiamas = nugalimas. Tai pabaiga.
Nusižeminimą palikim silpniesiems. Pasiekus tam tikrą lygį, jie bus tau prie kojų. Jie tau, ne tu jiems.
Prašydamas paslaugos, pagalbos ar dar kažko, neriesi kilpą ant kaklo. Viską gali padaryti pats, nes tai tavo galioms ir valiai. Tu valdai savo gyvenimą.
Pilna įviauriausių būdų atsikratyti įkyrėlių.
Aukojimasis - silpnumas. Palūžimas. To negali būti.
Viskas, ką darai, yra apgalvota ir nuspręsti. Tu nedarai klaidų. Viskas, ką bedarytum, privalo būti žingsnis pirmyn, ne atgal.
Jei ilgai žaisi, neužteks laiko pasiekti lygiui, kuriame visiškai save valdai, tai reiškia - gyveni.
Jie pirvalo galvoti apie tave gerai. Privalo matyti tave rožiniais akiniais. O žiūrėdami į akis - matyti veidrodį ir tai žinoti. Jie visada sakys, kad tavo akys nuoširdžios. Avių banda.
Tik iki galo neišaiškintas dalykas, visuomet liks tam tikroje dėmesio zonoje. Ne centre, bet ir ne už ribų. Paslaptis traukia ir žavi. Ir priverčia tikėti.
Dėmesio centras nėra ta vieta, kurioje turi būti. Negali būti stebimas daugybės akių iš kart. Vienos jų gali būti per protingos.
Naudotis viskuo, kuo tik pavyksta. Ir jausti gyvenimą lyg nenustojantį saldumą lūpose, prabangą ir pavydą veiduose tų, kurie vis dar tiki meilės atnešama laime.



Who made this true.
It's not right. You'll make it thru..




Bet juk aš vėl apie tą patį, tiesa?.
Aš nemoku pamiršti. NE.
Aš nemoku pamiršti.
Prakeikiu tą rytą.
Prakeikiu tą akimirką, kai užsidėjau sau kilpą ant galvos.
Aš sugrioviau savo pasaulio suvokimą ir dabar jis nėra teisingas.
Tu esi mano žaizda. Tu esi mano skausmas. Gili migrena.
O blogiausia yra tai, kad aš priverčiau tave tuo būti.
Tu juk net nesapnuoji naktimis.
Kaip paleisti tave, jei niekada neturėjau?

Man nereikia nieko šalia. Man nebereikia nieko šalia.
Jei gyvenčiau viena - aš išprotėčiau. Kaip niekad jaučiu. Ir jaučiau.
Bet man to reikia.
Nes aš nebemoku gyventi.
Aš visada ne ten.
Baimė. Išgirdus tavo vardą.
Man reikia išmokti išeiti.
Man reikia dar daug išmokti.
Bet aš juk tik vaikas, tiesa? Tas, kuris gyvena savo įsivaizduojamam pasaulį.. Ir neturi amelijos akių.


So far.
(Hurting all the time and you just dont know why.)
So sleep as you lay.

(forget about the world. You'll be ok)


I'm not okay. I won't be okay.
Fear of sleep.