off

Ne. Tikrai. Juk sakau, kad man viskas gerai.
Tik užsikirtinėja žodžiai, o dar dažniau mintys.
Susimėčiau tarp datų. Ne tik istorijos. Ir tarp savo.
Nežinau kas buvo pirmiau. Ir kas dėl to kaltas.
Vis vaidenasi, kad ant stalo liejasi arbata. Vienas puodelis čia, kitas ten. O man nusisukus, dar vienas išsilieja už nugaros, lyg slapstydamasis, lyg tyčia.
Bet ant stalo nebuvo nė vieno puodelio arbatos.

Dienomis gyvenu prie įjungtos lempos, lyg ji būtų mano gyvybę palaikantis aparatas. Neskaičiuoju varnų. Bijau, kad kažkam užėjus į mano kambarį numirsiu iš gėdos. Ir šaukdama - jie pamatė! dabar jie viską žino! išbėgsiu pro duris. Blogiausia yra ne tai, kad išbėgsiu, blogiausia tai, kad teks grįžti. Pažiūrėti į akis jiems ir pasakyti - aš truputėlį sergu. dar. O ar kas nors kada nors patikėtų, kad pasveiksiu?.
Reikėtų tai pakeisti. Paslėpti įkalčius į stalčius, kuriuose jau niekas nebetelpa. Mano visos spintos ir spintelės pilnos prisiminimų. Pilnos galvojimų. Eilių. Dainų, nė kart nepadainuotų iš tikro. Pilnos praeities, kuri net nepriklausė man. Aš ją susigalvojau, kad pateisinčiau visas savo ligas. Prieš pačią save.
Ir sunku man tikrai ne dėl tam tikrų dalykų. Ir sunku tikrai ne todėl, kad ir vėl kas naktį tai sapnuoju. Sunku dėl to, kad negaliu kitaip. Man tai ima patikti. Grįžtu ten, iš kur kadais bėgau. Ir taip džiaugiausi pabėgus.
Aš kariauju prieš save. Prieš viską, kas man žada ateitį ar kažką gero.
Aš kovoju prieš gyvenimą, nes jis neleidžia jo gyventi taip, kaip noriu aš.

Aš esu garsas.
Mažas šaižus garsas. Įšokdamas į kiekvieno jūsų ausį, aš atnešu nekantrumą ir begalinį erzinimą. Suparalyžuoju kojas ir priverčiu jus kaip niekad gerai girdėti. Mane. Garsą.
Lyg tūkstančiai žadintuvų vienu metu, kartu su desperatišku sekundinės laikrodžio rodyklės tiksėjimu. Įtemptomis jūsų gyvenimo sekundėmis.. lyg lynu. Nors niekuomet nemokėjau laikyti ligsvaros. Einu.
Kojų padais kutendama jūsų kantrybę. Ir laukdama trūkio.
Kuomet viskas per 1/10 sekundės sugeba išnykti. Paliekant aiškius įrodymus apie savo buvimą.
Aš esu garsas.
Ir tik kurtieji gali manęs negirdėti.
Bet jiems aš būsiu šviesa. Ta, kuri apakina. Ta, kuri užtemdo.
Kodėl?
Kadaise man sakė, kad nebūna kvailų klausimų. Ir aš visuomet tuo abejojau.

Aš lyg garas. Mažas garas. Pakylantis su dideliu noru kažkam suteikti malonumą. Ir išnykstantis nepastebėtas, nesugautas, neužfiksuotas, nepamėgtas.. Daugybėje kiekvieno jūsų puodelių.

Aš esu gėlė, kuri kiekvienai rankai, norinčiai ją išsaugoti įkanda be pasigailėjimo.
Kodėl?

Nes ne visada turiu kantrybės..