isn't it ironic?

Tik kai visiškai nebelieka saulės, kuri šildytų, supranti, kad vis dėl to tavo viduj jau pavasaris ir ima jo reikėti aplink.

Tik tada, kai pagaliau pajunti norą kažką pakeisti, visos, prieš tai akis draskiusios galimybės išnyksta, ir lieki taip pat.

Tik susiruošus vakarą nugyventi taip, kaip gyveni nedažnai, bet vis galvoji, jog būtų tobula.. Pati viską sugadini ir suvoki, kad nereikia tau to, kad jaustumeis laiminga.

Tik apsvaigus nuo vyno, susivoki, kad iš tikrųjų apsvaigai nuo minčių. O vyno, matyt, niekada taip itin ir nemėgai.

Tik, kai nurimusi, apsiklojusi šilta antklode, šypsaisi, žiūri vieną geriausių, pasirodo matytų, filmų, glostai katiną ir jausdama, kaip jis pasimėgaudamas murkia, pagalvoji, kad nereikia tau jokio kito vyro.. Jis ima ir apkandžioja tau ranką, kiek galėdamas.



Bet vis dėl to tai varo iš proto. Tikrąja tų žodžių prasme.
Aš dievinu tokį gyvenimą. Visiškai vieną. Tebūnie ir vienišą, kitaip juk nebūtų įmanoma.

Ir atrodo susprogtum iš noro surūkyti vieną vienintelę cigaretę, galbūt tik tam, kad iš naujo įkvėptum šviežio oro auštant, neatsižvelgiant į tai, kad niekada to nedarai. Ir nekenti dūmų kvapo.

Bet šiąnakt aš galiu dainuoti.
Ir dėlioti mintis tokiu rišlumu, kokiu tik norisi, žinodama, kad kažkas tai skaitys, bet tikriausiai niekas nesupras taip, kaip tai turėtų būti suprasta.

O tada tyliai nusisuks į langą ir pagalvos - o kiek porų šią akimirką patiria orgazmą?

:}