jausti

tokiomis naktimis kaip ši, kaip jau praėjusi ir galbūt kaip ir būsianti.. tokiomis naktimis vis dar jaučiu mažą šiurpuliuką. matyt, nuo šalto vėjo, kuris pūsteli susivėlusion galvelėn. ir gera.
ir tuomet visai nesvarbu nei kuria koja ryte išlipsi iš lovos, nei koks vėjas bus ryte. nes tuomet jis nebebūna tas. tuomet būna kitaip. ir aš žinau, kad tu supranti, ką aš mėginu pasakyti. nes tu irgi tai jauti.
ir prieš išjungdama šviesas, aš visada apsidairau, paslapčiom nusišypsau ir sužadinusi katino smalsumą, išjungiu jas. o tada krentu ir ilgai skaičiuoju atmerktomis akimis.. skaičiuoju tavo šypsenas, kurias dar atsimenu. skaičiuoju savo vardą, tartą tavo lūpomis.. skaičiuoju kiek žingsnių tąkart nuvedė į prarają. tuomet stipriai užmerkiu akis ir užmiegu. visad tik nubėgus vienam takeliui tavęs mano skruostu. ir kitą naktį skaičiuoti bus mažiau..

aš tikriausiai dar nesu sugadinta gyvenimo. o galbūt jau pergadinta.
aš vis nesugebu taip, kaip kiti. juk ir jie be proto skirtingi. bet visi kalba vienodai.. visi mąsto vienodai. ir aš jų nesuprantu. nebesuprantu.
ir man baisu. šlykštu. man nepatinka. gal niekad nepatiko. aš nenoriu šitaip. aš nenoriu kaip jie. ne. nes ne tame gyvenimas. ne tame laimė. ne tame šėliojimas, po galais. man - ne tame..
ir aš mielai praleisčiau dienas dielėj pievoj, tarp smilgų ir žiūrėčiau į ežerą arba dangų. o vasarai pasibaigus, galėčiau papasakoti kokiomis dienomis jie būna gražiausiai. ir ne, visai ne tai, ką jūs galvojat. ne naktimis, juk tada labai prastai matosi. tada gražiausios žvaigždės. šypteliu ir grįžtu į savo rojų.
galbūt, sakysite, per saldžiai, šįkart. atsiprašyčiau, jei sugalvočiau kodėl turėčiau tai padaryti. bet taip dabar jaučiu.
taip, aš degu neapykanta ir šleikštuliui pasauliui, kurį jie gyvena aplink mane. ir jaučiu silpnybę vasariškam pavasariui. kuomet norisi basomis lakstyti paskui jūrą. ir ką nors pavaišinti ledais. bet.
tada suprantu, kad be tavęs, ko gero, nėra to žmogaus, kuris derėtų. prie oro, prie mano minčių. prie idėjų. daugybės idėjų. ir lakstymo paskui jūrą. prie juoko ir tylos. kurie tarpusavy susišaukia taip puikiai, kad niekad nebūtum pagalvojęs. bet tu.. tu niekada neiškeistum savo laiko į manąjį. juk tiesa?a?. juk viskas prarasta.
ne, negalvok.
aš gyvenu. kaip matai. gyvenu taip, kaip noriu. ir man gera. ir man nereikia jokių kitų žmonių. o tu žinai, kad visada esi su manim?.
aš pasveiksiu. tikrai. migdyk savo sąžinės balsą..
tiesiog kitaip ta laimė nebūtu it cukraus vata. ir neliptų taip pirštai prie kiekvieno tavo prisiminimo..
tiesiog.. tu esi mano laimė. ir man patinka gyventi tavimi. ir man patinka, kad esi toli..toli toli.. taip toli, kad net vėju nesusišauki.

tikriausiai vadintum mane beprote, žinodamas, ką išdarinėju su savo gyvenimu. bet man patinka. kaip ir patinka tyliai juoktis prieš pravirkstant.
aš vis dar esu vaikas. ir galbūt tai yra tai, dėl ko tavęs niekuomet nebuvo čia. bet leisk man užaugti.. ir leisk. leisk kada nors trumpam sugrįžti. nesuksiu laikrodžių atgal. aš tik visada svajojau paimt tave už rankos.

mane augina naivumas. matai?.
ir aš vaikštau stogų atbrailom. ir man vis tiek ar krisiu. nes jei kristi, tai tik iš labai aukštai.
ar galiu tavimi gyventi?.
tik kol užaugsiu. tik kol..



žmogui visada reikia kažko, nuo ko jis galėtų priklausyti..